hell [church 2] [✔️]

47. changed

"im the only thing that hasn't changed"
•

- Man patinka šitas filmas, - tariu kai Mitchel spaudant televizoriaus pultelį šmesteli kadras iš Krepšininko Dienoraščio.

- O man nepatinka, - burbteli jis, televizoriaus ekranas atsispindi jo akiniuose.

- Bent žinai koks ten filmas?

- Ne, Maddi, ir man nerūpi, - atsidūsta jis galiausiai išjungdamas televizorių ir numesdamas pultelį kažkur ant stalo.

Jei tik galėčiau visus pralinksminti, tuo tarpu ir save. Mitchel atrodo išsekęs, bet jis griežtai liepia man pirmiausia rūpintis savimi ir Vienna, kol ta neprarado sveiko proto.

Mitchel užverčia galvą ir užsimerkia, švelniai lūpomis priliečiu jo skruostą. Mitchel pasuka veidą ir prisiglaudžia prie mano lūpų, bučinys trunka vos kelias sekundes.

Staiga atšoku nuo Mitchel pasigirdus klyksmui. Krūpteliu pasižiūrėdama į tamsią kambario pusę, Mitchel perbraukia ranka sau per plaukus.

- Vienna, - taria jis įkvėpdamas, puolu nuo sofos į miegamajį.

Įjungiu šviesą, vos dirstelėjusi į lovą sustoju tarpduryje.

Mūsų lova skęsta kraujyje - nesugebu suprasti kas vyksta. Vienna pasimetusi žiūri į mus, atrodo, kad mano širdis iššoks man pro gerklę.

- Kas man darosi? - cypteli ji paspringdama ašaromis ir pasižiūri į savo kruvinas rankas. - Kodėl man taip skauda?

- Šūdas, šūdas, šūdas, - pradeda keiktis Mitchel traukdamas patalus nuo Vienna'os kūno, nesugebu pajudėti iš vietos. - Maddi, Maddi, - Mitchel sugriebia mano pečius išsigandusi pasižiūriu į jį. - Nurimk ir paimk mano raktelius. Užvesk mašiną ir mes važiuosim į ligoninę, gerai?

- Ar ji persil...

- Ne. Nežinau. Viskas bus gerai, - jis giliai įkvepia. - Padaryk ką prašiau, gerai? Ačiū, mažyte.

- Mitch...

- Ačiū, Maddi, - pakartoja jis rimtai į mane pasižiūrėdamas, prisiverčiu pajudėti iš vietos.

Ieškau jo raktų. Iš striukės kišenės ištraukiu du pakelius cigarečių, mašinos raktai pačiam dugne.

Bėgu laiptais į apačią vos sugebėdama kvėpuoti, mintyse sukasi tik vienas klausimas.

Ar Vienna persileido?

Meldžiuosi visiems įmanomiems dievams užvesdama variklį ir perlipdama į keleivio sėdynę. Vienna'ai nereikia viso šito skausmo. Ji nenusipelnė visos šitos kančios. Mano geriausia draugė nusipelnė gyvenimo be rūpesčių ir nesėkmių. Ji nusipelnė visko ko geriausio, o ne... šito.

Galiausiai ateina Mitchel su Vienna rankose. Esu tokia dėkinga, kad jis čia.

Nekenčiu visko kas vyksta. Atrodo gyvenimas apsivertė akimirksniu - visi tapo liūdnais, o problemos pilasi viena po kitos. Noriu tiesiog pasislėpti nuo visų ir grįžti tik tada kai visas šitas košmaras bus pasibaigęs.

- Man taip skauda, - verkšlena Vienna jau kelintą kartą, persisuku ir suspaudžiu jos ranką.

- Tau viskas bus gerai, - kartoja Mitchel sunkiai kvėpuodamas, susirūpinusi žiūriu į jį. - Viskas bus gerai. Tau viskas bus gerai.

Kartoju tai sau mintyse. Mums viskas bus gerai. Dar ne mūsų laikas.

Kažkada mums visiems bus viskas gerai.

•••

- Mes tikrai daremė viską ką galėjome.

Žiūriu į Vienna pro palatos durų plyšį. Ji aprengta švaria ligoninės pižama - tokios pat spalvos kaip ir patalai. Vienna guli ant kairio šono, viena jos ranka apsivijusi aplink pilvą. Ji tuščiu žvilgsniu spokso į niekur, jos skruostas tvirtai prispaustas prie pagalvės.

- Žinoma, - pašaipiai tariu. - Vaikas nuo pirmų dienų labiau mėgo tėtį, todėl sugalvojo iš karto keliauti su juo.

- Maddi, - Mitchel atsidūsta. - Ačiū, - taria jis pakeldamas akis į moterį, daktarė liūdnai šypteli ir nueina šalin.

- Man... man visko per daug, - sumurmu įveldama pirštus sau į plaukus, Mitchel sugriebia mano riešus atsukdamas mane į save.

- Nurimk, prašau.

- Aš nebegaliu... Mitchel, kas per šūdas darosi su mūsų gyvenimais? Aš nebesijaučiu lyg jis būtų mano. Čia kažkoks... košmaras.

- Viskas susitvarkys, tik tam reikia laiko, - jis ištraukia mano rankas iš mano plaukų ir apsikabina mane.

- Kaip tu sugebi išlikti toks ramus? - nesuprantu. - Viskas griūva.

- Neviskas.

- Kada aš pabusiu iš šitos nesąmonės? Aš nebesuprantu. Kada tai baigsis?

- Greitai, Maddi, - jis atsidūsta sekundei priglausdamas lūpas prie mano kaktos. - Viskas greitai baigsis. Dar truputį ir mes vėl visi būsim laimingi.

Netikiu juo. Taip noriu pabėgti nuo visko. Man skauda visą kūną.

- Aš tuoj pratrūksiu, Mitchel. Nebeišlaikysiu viso šito, - sukukčioju pasižiūrėdama į jį, jis ir vėl prispaudžia mane prie savęs.

- Tu privalai išlikti stipri, gerai? Jeigu mes nepalūšim, Vienna atsistos ant kojų greičiau. Mums viskas bus gerai. Tau viskas bus gerai. Jai viskas bus gerai. Mes susitvarkysim, girdi?

- Mes susitvarkysim, - sušnabždu delnais nusibraukdama ašaras. - Mes susitvarkysim, - pakartoju garsiau.

- Mano mergaitė, - Mitchel silpnai nusišypso paleisdamas mane. - Dabar eik pas Vienna. Jeigu reiks ko nors, pakviesk.

Pradarau palatos duris ir atsargiai įeinu vidun. Vienna abejingai pasižiūri į mane ir vėl nusuka žvilgsnį.

- Važiuokit namo, Maddi. Tau ypač reikia išsimiegoti. Ir taip per daug rūpinaisi manim pastarosiom dienom.

- Nenoriu palikti tavęs, - atsidūstu.

- Atsiprašau, kad per mane kyla vien problemos. Nebenoriu varginti tavęs.

- Tu niekada nevargini manęs, Vienna! Baik kalbėti taip. Aš su tavimi iki mirties, prisimeni?

- Aš rimtai, Maddi, - ji vėl pasižiūri į mane. - Važiuok namo. Noriu pabūti viena. Tikrai.

- Tikrai? - pasitikslinu liūdnai į ją pasižiūrėdama.

- Tikrai. Myliu tave. Labanakt.

Jos balsas toks sausas ir šaltas. Linkteliu ir tyliai uždarau palatos duris, Mitchel kilsteli antakius pasižiūrėdamas į mane.

- Ji nori pabūti viena, - tylia tariu prieidama prie jo. - Ką manai jeigu važiuotumėm pas mane ir pagaliau išsimiegotumėm?

_______
dvi dalys nes buvau išvažiavus lol, q&a kitoj daly tai palikit klausimus :)