hell [church 2] [✔️]

45. i am

"sometimes we ain't meant to be free"
•

Jack

Tikrai maniau, kad išsisuksiu. Kad viskas nebus... šitaip. Buvau kvailas ir atidariau duris. O gal kaip tik buvau protingas - jie vistiek būtų jas išlaužę.

Nors, buvau labiau nei kvailas vien dėl to, kad čia įsivėliau. Žinau, kad tai nejuokai. Žinojau. Sušiktai žinojau. Ir vistiek dariau.

Užsimerkiau su balta servetėle ant savo burnos, atsibudau pririštas kažkokiam rūsyje. Man šalta, tik dabar suvokiu, kad esu be marškinėlių. Mano rankos surištos aukštai man virš galvos, man prireikia kelių minučių, kad suprasčiau, jog iš tikro stoviu - kabu.
Man niekas neberūpėtų, jeigu ne mano mieliausioji Vienna.

Šviesa link manęs įsijungia, pamatau rimtą Alec veidą.

- Man... man reikia laiko, - nežinau kodėl iš vis stengiuosi kalbėti.

- Turėjau daug laiko, Jack, - taria jis braukdamas per ant padėklo sudėtus peiliukus. - Planavom tiesiog pakasti tave gyvą. Bet mano dukra... mano dukra norėjo pasilinksminti.

Tik tada pastebiu už jo stovinčią merginą. Ji graži - juodaplaukė žydromis akimis, duotum daugiausia dvidešimt.

Išspaudžiu jai šypseną kai mergina pradeda atrišinėti mano rankas.

Po tokio ilgo kabėjimo kraujas ir vėl subėga į mano pirštus. Nejučia suaimanuoju masažuodamas savo riešus, skausmas nežmoniškas.

Laisvomis rankomis džiaugiuosi neilgai - kažkas jas užlaučia tvirtai pastatydamas mane į vietą.

- Eric! - nervingai nusijuokiu. - Seni! Gal... gal ramiau?

Mano telefonas vis vibruoja mano kišenėje. Esu įsitikinęs, kad tai Vienna. Man skauda širdį.

- Nebejuokai, Jack, - taria jis tvirčiau mane suimdamas, suinkščiu nuo skausmo.

- Laikyk tvirtai, Eric, - linksmai taria juodaplaukė išsirinkdama peiliuką su juoda rankena. - Kuo tu vardu? - paklausia jis prieidama prie manęs.

- Jack, - tariu palinkdamas prie jos. - O tavo akys stulbinančios.

- Flirtuoji manydamas, kad gal išsigelbėsi, hm? - paklausia ji žaisdama su peilio galiuku. - Nesi pakankamai patrauklus, kad įsimylėčiau tave iš pirmo žvilgsnio ir rizikuočiau viskuom dėl tavo subinės.

- Šūdas, - nuoširdžiai nusikeikiu.

Nuoširdžiai? Tirtu iš baimės. Nemaniau, kad mirsiu taip greitai. Vis dar turiu vilties, kad viskas bus gerai, kol ji nepradeda peiliu braižyti mano krūtinės.

- Tu sociapatė, - sušnypščiu skęsdamas savo paties prakaite, mano rankos nenumaldomai krupčioja. Eric vistiek stipriai jas laiko, Alec viską stebi su šlykščia šypsena.

- Visko gali būti, - taria ji staiga perrėždama išilgai mano pilvą.

Tai trunka ilgai, stebiuosi kaip aš dar gyvas. Juodaplaukė mėgaujasi kankinimu, Eric laiko mane vis silpniau, nes žino, kad niekur nebepabėgsiu.

Staiga Alec telefonas pradeda skambėti, jis klausosi balso susirūpinusiu veidu.

- Jie čia. Dabar, - taria jis padėdamas rageli, juodaplaukė išsigandusi pasižiūri į jį.

- Šūdas, - garsiai nusikeikia Eric staiga paleisdamas mane ir jie visi trys išlekia pro duris.

- Mes grįšim po kelių minučių, vaikuti! - rikteli mergina prieš jiems dingstant.

Eric pamiršo mane surišti. Man silpna, visas drebu. Mano akyse nenumaldomai kaupiasi ašaros, išsitraukiu iš galinės kišenės telefoną.

Aš: aš atsiprašau
Vienna: ką?
Vienna: kodėl?
Aš: aš nebegaliu daugiau.
Vienna: ką?
Vienna: jack, tu mane šiurpini
Vienna: tau viskas gerai?
Jack: aš myliu tave.
Jack: sudie, vienna.
Vienna: jack?
Vienna: JACK????

Ji akimirksniu pradeda man skambinti, pasižiūriu į šalia gulintį šautuvą.

Jie grįžta. Aš girdžiu.

Drebančiom rankom sugriebiu ginklą ir priglaudžiu jį sau prie smilkinio.

Vienas įkvėpimas. Vienna privalės susitvarkyti be manęs. Aš vistiek mirsiu. Visiems bus geriau jei manys, kad tai savižudybė.

Antras įkvėpimas. Drebu kaip lapas. Man šalta, mirga akyse. Mano skruostai peršlapę nuo ašarų ir prakaito. Garsiai sukukčioju atsitūpdamas ir tvirčiau prispausdamas šautuvą prie savo smilkinio.

Jaučiu kaip pulsuoja kiekviena mano vena. Prisimenu visus. Mitchel, Sonny, Maddi, Vienna. Negimusį vaiką. Ypač tuos keturis žmones kuriuos pažįstu nuo vaikystės.

Diamond, mieloji Diamond. Ir ji. Išėjusi per anksti. Jos rudos akys pilnos meilės ir rūpesčio. Mano pirmoji draugė mokykloje. Mano pirmoji geriausia draugė ir paslapčių saugotoja. Gal kai nuspausiu gaiduką, pirmiausia pamatysiu ją.

Vienna, ta mergaitė kurią įsimylėjau vos pamatęs penktoje klasėje. Jos širdis pilna meilės man. Ji nenusipelnė to, aš nenusipelniau jos meilės. Nekenčiu viso to skausmo kurį jai sukėliau.

Sonny, Maddi, Mitchel. Christian, Jesse, Clinton. Visi tie tikrieji kurie darė mano gyvenimą geresniu ir aš vistiek jį sumoviau. Sumoviau viską. Viskas mano ir tik mano kaltė.

Nejaučiu kojų. Galvoju apie Vienna. Apie tai, kaip stipriai ją myliu ir kaip atsiprašau. Mano telefonas vis dar vibruoja nuo jos skambučių, noriu atsiliepti ir paskutinį kartą išgirsti jos balsą.

Dar trys įkvėpimai. Gyvenimo sekundės dar niekada nebuvo toks aštrios.

Nuspaudžiu gaiduką.