Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
К сожалению, это изображение не соответствует нашим правилам. Чтобы продолжить публикацию, пожалуйста, удалите изображение или загрузите другое.
Paskutinę pamoką praleidau. Sėdėti nuobodžioje muzikos pamokoje nebuvo jokios prasmės. Norėjau kuo greičiau grįžti į namus, atsigulti karštoje vonioje ir mėgautis kava. O tada priremti Ebe ir išgauti iš jos tai ką sesuo netyčia užmiršo man papasakoti. Turėjau būti atsargi, kitaip Tailoras suvoks, kad aš esu visai ne Ebė.
Įvažiavus į kiemą susiraukiau, nes garažas buvo užblokuotas kitais automobiliais. Teko pastatyti šalikelėje prie vartų. Jaučiau kaip mano kraujas pradeda kaisti. Vietoj to, kad leistų laiką su savo dukra, ji geria arbatėlę ir liežuvauja su savo šutve.
- Ebe čia tu? – iš svetainės išlindo mama. Visa išsipusčiusi ir rafinuota, visai kaip per karnavalą. – Brangioji, gal nori su mumis išgerti arbatos?
Mamai užteko pažvelgti į mano veidą jog suvoktų, prasta mintis lysti man į akis. Šyptelėjusi grįžo atgal į svetainę, o aš užbėgau laiptais į viršų. Numečiau rankinę ant Ebės tvarkingai paklotos lovos ir apsidairiau. Sesers kambaryje nebuvo. Apimta blogos nuojautos nuskubėjau į vonios kambarį, bet jis buvo užrakintas iš vidaus.
- Ebe, atidaryk duris! – sušnypščiau išgirdusi jos tylų kūkčiojimą. – Po galais atidaryk arba aš jas išpjausiu, ir tu žinai, kad taip ir padarysiu. – Du kartus stipriai iš kumščio trenkiau į duris ir pasigirdo tylus spragtelėjimas.
- Atsiprašau, - sukūkčiojo Ebė ir aš išvydau jos kruvinas rankas.
Pastvėriau seserį ir nutempiau ją į kambarį. Radusi juodą skarelę apvyniojau jos supjaustytą riešą ir pasodinusi apkabinau. Mano širdis sparčiai daužėsi krūtinėje, baimė sukaustė kūną, atrodė, jog bet kurią akimirką pravirksiu kartu su Ebe.
Nurimusi atsitraukiau ir atsargiai nurišau sesers ranką. Žaizda buvo ne gili, pjauta kiek aukščiau riešo, bet išterliotos rankos krauju atrodė siaubingai. Nuo stalo pastvėriau šlapių servetėlių pakelį ir atsargiai pradėjau šluostyti Ebės rankas. Sesuo vis dar kūkčiodama nedrįso pakelti akių, o aš tvardžiausi su noru jai vožti į veidą. Juk pažadėjau tai sutvarkyti, o viskas ką jai reikėjo padaryti tai gyventi toliau. Žinojau, kad nebus lengvą, po to ką jai teko patirti vargu ar įmanoma normaliai vėl pradėti gyventi, bet ne viskas buvo prarasta. Ji turėjo mane.
- Kira, aš atsiprašau. – Ji suspaudė ranką ir nuleido galvą ant mano peties. – Negalėjau pakelti minties, kad jis šiandien tau bandys kažką padaryti.
- Jo ten net nebuvo, - švelniai paglosčiau jos galvą ir pabučiavau į kaktą. – Nurimk, aš su viskuo susitvarkysiu, pažadu.
- O jeigu jis tau padarys tą patį?
- Ar taip prastai mane pažysti? – Ji pakėlė savo akis ir įsistebeilijo į mane. Švelniai nuvaliau jos ašaras nuo veido ir prisėdau šalia. – Aš priversiu jį ir visus atsiimti už tai ką tau padarė. O tu privalai susiimti, gerai?
Sesuo linktelėjo ir atsigulė į lovą. Man skaudėjo, gal net labiau nei jai, nes manęs nebuvo šalia. Skaudėjo lyg pati šią akimirką būčiau persipjovusi riešus. Ir visgi ketinau jiems visiems sumokėti dvigubai už tai jog nuskriaudė Ebe.
