Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
(Atsiprašau už sumaišytas dalis, ačiū, jog neesate abejingi ir iš karto pranešate)
Stovėjau šalia Ebės ir bandžiau nustumti kylantį šleikštulį. Dar truputis ir paliksiu vakarykštį turinį čia pat. Nuleidau galvą ir šlapi plaukai uždengė mano veidą. Giliai įkvėpusi išsitiesiau ir atmerkusi akis įsmeigiau žvilgsnį į Tailorą.
- Taigi, aš buvau teisus, - jis susidėjo rankas ant krūtinės ir rūsčiai nuvėrė mudvi. – Tu Lara.
Suspaudžiau kumščius, jeigu šis prakeiktasis dar kartą paminės jos vardą išmušiu jo visus dantis.
- Kira, aš jo nekviečiau – kone verkdama ištarė Ebė ir tvirčiau suspaudė mano ranką.
- Kira? – vaikinui tai nepraslydo pro ausis.
- Nesijaudink, aš su viskuo susitvarkysiu, - patikinau seserį ir nusibraukiau savo plaukų sruogą. – O tu būk tokia maloni, padaryk man stiprios kavos.
Sesuo skubiai linktelėjo ir atsargiai pasitraukė nuo manęs. Priėjau prie Tailoro ir pastvėrusi jo ranką pradėjau tempti link savo kambario. Vaikinas nesipriešino ir nieko neklausinėjo. Vos tik atsidūrėme mano kambaryje ir aš užtrenkiau duris, jis mikliai mane prisitraukė ir atrėmė į sieną.
Prakeiktas svaigulys mane nuvarys į kapus.
Sudejavau ir pajutau pykinimą. Vaikinas vis dar buvo mane prirėmęs prie sienos, o aš jaučiausi dar blogiau nes šią akimirką jaučiausi tokia bejėgė.
- Noriu žinoti viską, - iškošė pro sukąstus dantis ir aš pakėlusi galvą nusišypsojau.
Trenkiau jam iš kelio į pilvą ir tas akimirksniu atsitraukė. Visgi nebuvau visiška bejėgė.
- Neaiškink man, papasakosiu tai ką norėsiu, - piktai atkirtusi atidariau spintą ir pradėjau ieškoti liemenėlės ir kokios nors palaidinės. – Jeigu man maišysiesi po kojomis, Taili, aš tave sutrypsiu su žemėmis, tad siūlau būti atsargiam.
- Grasini?
Žvilgtelėjau į jį ir vėl nusisukusi nusirengiau megztinį. Buvau pusnuogė, bet manęs tai netrikdė. Užsisegusi liemenėlę užsivilkau juodą palaidinę ir vėl pažvelgiau į šviesiaplaukį kuris vengė mano žvilgsnio.
- Mūsų buvo trys, aš Ebė ir Lara, - ištariau atsisėsdama ant lovos. – Lara mirė kai mums buvo dešimt, buvome trynukės. Tėvai jau tada pykosi, o mirus vienai iš mūsų jie nusprendė skirtis ir išskyrė mus. Ebė liko su mama, aš su tėvu. – Gūžtelėjau pečiais ir pakėliau akis į Tailorą. – Ebė švelni, tyra, maloni bei trokštanti visiems padėti. Mama troško tobulos dukters ir Ebė ją tapo. Bet aš, - šyptelėjau ir pastvėrusi rankšluostį bandžiau nusausinti varvančius plaukus. – Augau su tėvu, jis teisininkas. Mano gyvenimas su juo buvo sunkus ir norint išgyventi privalai kovoti, būtent tą aš ir dariau.
- O kaip tavo mokykla ir pamokos kurias praleidi? – paklausė jis ir laikydamas atstumo prisėdo ant kėdės. Tą akimirką atsidarė durys ir su padėklu rankose įėjo sesuo.
