Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Merginos bandė mane perkalbėti, bet jeigu būčiau atsisakiusi kovoti, Markas būtų toliau skandinęs Liz narkotikuose. Ji gal ir pasielgė šlykščiai, bet to nenusipelnė.
Nuėjau į ratą ir išvydau aukštą raumeningą vaikiną jau pasiruošusi kovai. Jis nuvėrė mane lyg būčiau kokia blusa ir išsišiepė. Aiškiai mane nuvertino. Taip visada nutinka kai pamatai iš pirmo žvilgsnio mielą nepavojingą merginą.
- Primenu taisykles, - priėjo Haris kuris buvo atsakingas už gatvės kovų organizavimą ir dalį pinigų visada gaudavo už kovas. – Negalima liesti veido, laimi tas kuris priverčią kitą pasiduoti arba tas nebegali pakilti, aišku?
Mums linktelėjus jis atsitraukė. Saja buvo netoliese, jai visa tai nepatiko, o mano priešininkas pernelyg pasitikėjo savimi. Nepuoliau pirma, tai buvo Sajos patarimas kai mudvi susitikome po kovos. Geriau visada įvertinti priešininką. Tą ir dariau.
Tamsių veido bruožų vaikinas puolė. Jis užsimojo ir man vos pavyko išvengti smūgio į veidą. Kas per šūdas? Žengiau žingsnį atgal neturėdama galimybės kitaip apsiginti, nes jis nė nebandė paklusti taisyklėms. Jam vėl smogus sugriebiau jo ranką ir apsukusi užlaužiau. Vyras sušnypštė lyg gyvatė ir pabandė mane nusipurtyti, bet suvokęs, kad nieko nebus metėsi ant žemės prispausdamas ir mane.
Surikau iš skausmo ir paleidau jo ranką. Tuo pasinaudodamas jis spyrė man į pilvą, o tada pajutau smūgį į veidą. Akimirką viskas aptemo, garsai nutilo, o tuomet su didžiule jėga viskas grįžo. Skausmas, riksmai, bei sąmyšis.
Kažkas pakėlė mano galvą ir aš sukosėjau, pasipylė kraujas ir man užspaudė kvėpavimą.
- Neužsimerk! – suriko kažkas ir aš sumirksėjusi atpažinau Džeke, ji persigandusi bandė nuo mano veido nuvalyti kraują.
- Nagi pakelkime ją, - Saja padėjo man atsistoti, bet kojos manęs nelaikė. – Greičiau, kažkas iškvietė policija.
Per miglą prisiminiau kaip mane įsodino į automobilį, lyg ir girdėjau sirenas, bet jos atrodė taip toli. Šalimais sėdinti Džekė verkė, norėjau pasakyti, kad buvo ir blogiau, bet veidas tino ir man tikrai darėsi blogiau.
Markas visa tai suplanavo, turėjau susivokti. Jis žinojo, kad neatsispirsiu pagundai kovoti, o tas pašlemėkas tikriausiai gerai sumokėjo tam vaikinui, kad mane sumuštų. Kartą nepaklusant taisyklėms gali daugiau niekada nebekovoti gatvės kovose. Bet vargu ar tam vaikinui tai rūpėjo, jo tikslas buvo mane suluošinti, tą jis ir padarė.
- Tave reikia vežti į ligoninę, - sukūkčiojo Džekė.
- Ne, jeigu tėvas sužinos man galas.
- Džekė teisi, nežinome kaip stipriai esi sužalota.
- Man viskas bus gerai, negaliu važiuoti į ligonine, - pabandžiau atsisėsti, bet tamsiaplaukė neleido. – Jeigu tėvas sužinos nebegalėsiu padėti seseriai.
- Gerai, tuomet vyksime pas mane į bendrabutį. – įsiterpė Džekė.
- Ne, nepraeisime pro apsaugą, - paprieštaravo Saja. – Kai kam paskambinsiu, Kira tau gali nepatikti, bet neturime kitos išeities.
Sukandau dantis nuo skausmo, bet nedrįsau klausti kur ji mane veža, tiesiog vyliausi, kad tai nepablogins ir taip prastos situacijos.
