Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Kai kurių dalykų neįmanoma numatyti. Kaip ir susitikimo su Tailoru. Šūdas, prakeikimas, kad jį mašina dabar patrenktų einant per gatvę. Deja, mašinų nebuvo, o vaikinas jau artinosi prie mūsų. Jis aiškiai pastebėjo Ebe, o ji panikuodama suspaudė mano ranką.
- Elkis kaip aš ir nepanikuok, - tyliai sušnabždėjau, nors iš tiesų atrodė lyg piktas šnypštimas. – Nesumauk visko, pažysti mane geriau nei kas nors kitas.
- Ebe, - vaikinas šūktelėjo ir aš nusukau veidą į šalį, jeigu jis pastebės mane turėsim nemalonumo. – Ką čia veiki?
- Grožiuosi saulėlydžiu, o kaip tau atrodo? – kandžiai kirto sesuo taip nustebindama ir mane. Tačiau jaučiau jos įtampą, ji stipriai spaudė mano ranką. – Vaikštinėjama, - pridūrė ji.
- Žinoma, - sumurmėjo jis ir aš atsargiai pakėliau akis. – Nesitikėjau tave čia sutikti.
- Koks mažas tas pasaulis, - leptelėjo Ebė, ir aš supūstelėjau ranką bandydama jai pasakyti, kad turime eiti. – Atėjai pasilabinti?
- Tiesa pasakius, - jis pasikasė galvą, galėjau prisiekti, kad jaudinasi. – Norėjau pakviesti tave penktadienį į vakarėlį, jis vyks Entonio namuose po varžybų.
Ne, ne, ne. Po galais Ebe nė negalvok sutikti. Stipriau suspaudžiau sesers ranką, troškau, kad ji bent akimirkai pažvelgtų į mane, bet ji nė nedirstelėjo. Vyliausi, kad nesvarsto galimybės sutikti. Ne todėl, kad nemėgau vakarėlių, ne, aš juos dievinau, bet dabar tam laiko neturėjau. Ir tik ne su Tailoru. Jeigu mane kas nors demaskuotų pridaryčiau problemų ir Ebei.
- Žinoma, kodėl gi ne? – įžnybiau sesei į ranką ir ta aiktelėjusi paleido manąją.
- Šaunu, a, viskas gerai? – dabar jis žvelgė į mane, o aš vyliausi, kad dabar yra pakankamai tamsu ir jis negali matyti mano veido.
- Jai viskas gerai, ji kiek drovi, - užstojo mane sesuo.
- Nesupažindinsi? – po perkūnais na ir užknisantis jis.
- Jai nepatinka vaikinai.
- Atleisk, tai pasimatysime pirmadienį?
- Kaip visada, - atrėžė ji ir pastvėrusi mane už riešo pradėjo tempti.
- Gal norit, kad palydėčiau?
- Nereikia, kuo puikiausiai orientuojuosi kur mano namai.
- Ne tai turėjau omenį, - jis pribėgo ir pastojo kelią, o aš nudelbiau žvilgsnį į savo kojas. – Naktimis gali būti pavojinga.
- Savimi galiu pasirūpinti ir pati, - kiek piktai tarstelėjo ji.
- Žinau.
- Ar tu visada toks įkūrus? – gaila, nemačiau jo veido išraiškos, bet tyla viską pasakė. – Mums jau reikia eiti.
Ji suspaudė mane už rankos ir mudvi patraukėme namo. Tailoras dar norėjo kažką sakyti, bet Ebe nebesustojo. O aš su kiekviena sekunde norėjau gerai papurtyti seserį. Dabar turėsiu eiti į sumauta vakarėlį.
