Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Skubėjau grįžti į klase, bet iš pirmo karto nesugebėjau atidaryti durų. Tarsi kažkas kitoje pusėje laikė užtrenkęs. Stumtelėjau iš visų jėgų ir atidariusi užstumtas duris įsmeigiau žvilgsnį į sėdintį ant žemės vaikiną. Negalėjau prisiminti jo vardo, bet jis buvo vienas iš Tailoro krepšinio komandos narių.
Apstulbęs vaikinas žvelgė į mane, bet dabar jis man mažiausiai rūpėjo. O štai kas vyko klasės viduryje mane domino. Du vaikinai, Edis ir Čerlis šaipėsi iš Neilo. Vaikinas klūpėjo ant žemės ir bandė susirinkti savo išmėtytus daiktus. Edis buvo geriausias Tailoro draugas, na manau iki tada kai pasidulkino su jo mergina.
- Tau viskas gerai? – atsiklaupiau norėdama padėti Neilui, bet vaikinai ir toliau šaipėsi. Čerlis suplėšė jo sąsiuvinį ir išmėtė per visą klasę. Tą akimirką mano kantrybė trūko.
Atsistojau, pasitvarkiau suknelę ir prisiartinau prie Čerlio. Vaikinas buvo kiek aukštesnis už mane, šviesių dažytų plaukų. Išsišiepęs jis maivėsi rodydamas kreivus dantis. Jis buvo bukas kaip bulvė, nereikėjo pažvelgti į jo pažymius, kad tai suprastum.
- Tu gražiai jo atsiprašysi, ir aš tau nesulaužysiu nosies. – Šypsojau, bet kiekvienas kuris bent truputį pažinojo Ebe galėjo susiprasti, kad tai ne ji. Visgi jie visi atrodė tokie buki, jog to nė nepastebėjo.
- Klausyk mažule, gal ir pasidažei, apsirengei gražiai bei išmokai naujų žodelių, vis tiek esi šūdo krūva.
Jis ištiesė ranką norėdamas mane pastumti ir aš pastvėrusi už riešo trūktelėjau į save, ir paguldžiau ant žemės. Pernelyg paprasta. Lankiau boksą, karatė, net savigynos pamokas, bet tėvas pasistengė, kad mane išmestų iš visur. Jam nepatiko, kad jo dukra mušasi. Bet gatvės kovos buvo visai kas kitą. Jis negalėjo papirkti mokytojo ar ko nors atsakingo, nes tokių nebuvo. Iš gatvės kovų daug ko išmokau. Daugybę kartų pralaimėjau, kaip purvinas šliužas gulėjau ant žemės. Ir kiekvieną kartą pakildavau stipresnė. Tai išmokė mane stiprybės, nepasiduoti net ir tuomet kai pralaimėjai kovą. Būtent ten susipažinau su daugybę įdomių žmonių. Vieni buvo moksliukai, kiti populiarūs ir turtingi, bet mus visus vienijo kovos.
- Ką čia išdarinėji, šliundra! – užstaugė per visą klasę Edis ir pabandė mane atplėšti nuo Čerlio.
Stumtelėjau vaikiną ir tas užkliudęs kėdę pargriuvo. Tuomet vėl priklaupiau prie blondino, pastvėriau jį už plaukų ir trinktelėjau į stalą. Smūgis nebuvo stiprus, bet pakako, kad jo nosis pradėtų kraujuoti. Gaila, nesulaužiau, bet labai to norėjau. Visgi turėjau pasisaugoti, būtų prastai jeigu iškviestų į mokyklą mamą.
- Tai kaip dėl atsiprašymo, mažuli? – sušnabždėjau vaikinui, kad tik jis išgirstų. – Atsiprašyk, arba pa pamokų susirasiu tave ir užbaigsiu ką pradėjau.
Paleidau Čerlį ir tas pažvelgė į mane taip lyg norėtų sudeginti, tegu tik pabando, aš ne Ebe, kad leisčiau gadinti savo dieną. Susmukau į savo suolą šalia Neilo kuris vengė mano žvilgsnio, o aš ir toliau stebėjau blondiną kuris bandė sustabdyti kraujavimą.
Tačiau visą įdomumą sugadino į klasę grįžusi mokytoja. Ji iš karto pastebėjo kruviną vaikino veidą ir pradėjo kamantinėti. Vyliausi, kad jis mane išskųs, bet matomai to jam neleido padaryti vyriškumas. Net juokinga, kad jis jį apskritai turi.
- Keliauk į seselės kabinetą ir susitvarkyk, - paliepė mokytoja sugrįžusi prie savo kėdės.
- Tave gal palydėti? – susirūpinusi pasiteiravau, ir mokytoja maloniai man šyptelėjo tarsi sakydama kokia aš rūpestinga mokinė.
- Nereikia, pats rasiu, - išspjovė žodžius jis, o aš šyptelėjau ir pasirėmusi ranka toliau klausiausi mokytojos.
