Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Ups! Gambar ini tidak mengikuti Pedoman Konten kami. Untuk melanjutkan publikasi, hapuslah gambar ini atau unggah gambar lain.
Kai grįžau į savo kambarį, Ebės jau nebebuvo. Ji užsidarė savo miegamajame ir prašė kurį laiką jos netrukdyti. Norėjo pabūti viena su savo mintimis. Tik įsitikinusi, jog ji nepakels rankos prieš save atsipalaidavau. Po kelių minučių jau girdėjau gitaros stygas.
Sesuo vėl kūrė muzika ir dainas, to šią akimirką jai ir reikėjo.
Tailoras sėdėjo sunėręs rankas ir nuleidęs galvą. Kai įėjau į kambarį nė nepažvelgė į mane. Jis žinojo, kad tai ne Ebė. Ji švelni, o aš bjauri ir arši. Galėjau jį sudraskyti ir nė nejausti kaltės. Galėjau sužlugdyti jo ateitį ir gyvenimą jeigu tik seseriai kils grėsmė ir jis tą žinojo.
- Visada maniau, kad jis puikus mokytojas, visi jį mėgo. – Prabilo Tailoras vis dar žvelgdamas į savo sunertus pirštus. Lėtai priėjau ir paklojau savo lovą, o tuomet atsisėdusi įsmeigiau žvilgsnį į šviesiaplaukį. – Jis mokėjo prikaustyti dėmesį, ir Ebė jį tikrai mėgo, ji visada būdavo tokia aktyvi klasėje. Jai sunkiai sekėsi istoriją ir mokytojas dažnai paprašydavo jos pasilikti per pertraukas ar net po pamokų, turėjau susiprasti.
Tailoras sukišo pirštus į savo plaukus ir garsiai atsiduso. Visgi jam rūpėjo Ebė, jis norėjo ne tik jai padėti, bet ir ją apsaugoti.
- Ką žadi daryti? – jis pakėlė galvą ir primerkė savo žalias akis.
- Sužlugdysiu jį.
- Bet kaip? – suraukė antakius ir nepaleido mano žvilgsnio. – Kaip tą ketini padaryti?
- Apsimesdama Ebe? – paaiškinau kaip darželinukui ir jis papurtė galvą.
- Ką jis darė kai likai po pamokų?
Šio jo klausimo nesitikėjau, bet galiausiai jam papasakojau. Vaikino nuostaba buvo savaime suprantama, būtent tokios jo reakcijos ir tikėjausi. Tačiau jis matė ir riziką, o kai papasakojau savo plano dalį jam tai visai nepatiko. Suspausti gniaužtai iš ties atrodė grėsmingai, bet jis suvokė, kad tai vienintelė išeitis atkeršyti tai padugnei.
- O jeigu kas nors išsiaiškins, kad tu ne Ebė?
- Vienaip ar kitaip aš nepilnametė, - gūžtelėjau pečiais ir jis prisiartino prie manęs.
- Padėsiu tau, bet nepažadu, kad susivaldysiu jeigu jis tave palies.
- Ramiau Romeo, - šyptelėjau ir atsitraukusi pradėjau šukuoti savo plaukus. – Aš savimi galiu pasirūpinti pati, ne veltui tiek laiko praleidau gatvėje kovodama.
- Tu išmanai kovos menus, - tarstelėjo jis man už nugaros ir aš tik gūžtelėjau pečiais. – Štai kodėl esi tokia drąsi.
- Esu drąsi nes tokią mane pavertė gyvenimas, - paprieštaravau ir atsidariau kompiuterį. – Mielai su tavimi paplepėčiau, bet man reikia mokytis atsiskaitymams ir artėjantiems egzaminams, - paėmiau kompiuterį ir atsisėdau ant lovos. – Pirmadienį nebūsiu mokykloje, teks važiuoti į universitetą ir atsiskaityti.
- Galiu važiuoti kartu? – pakėliau akis ir papurčiau galvą.
- Išprotėjai? Žinoma ne, kuo mažiau maišysiesi tuo bus geriau. Pasimatysime antradienį, beje, tavo užduotys iš ties padeda Ebei.
Vaikinas linktelėjo ir ilgai nedelsdamas nuėjo pas Ebe. Nenorėjau klausytis apie ką jiedu kalbasi, bet akimirką pasijutau viena. Visgi Tailorui patinka Ebė, o ne aš.
