Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Grįžau namo jau po pietų. Nors ir atsiskaičiau viską, nujaučiau egzaminai taip lengvai nepraeis. Jeigu apskritai juos dar išlaikysiu. Kai tėvas sužinos, visą vasarą praleisiu su knygomis. Jau dabar galėjau įsivaizduoti koks bus košmaras.
Akimirką sėdėjau automobilyje ir svarsčiau kaip pagreitinti viską su mokytoju. Tas padugnė buvo svarbiausias. Žinoma tie kas prisidėjo prie Ebės patyčių irgi nusipelnė mano keršto, bet pagrindinė priežastis, kodėl apsimetinėjau seserimi buvo jis.
Su krepšiu rankose įėjau į namus ir iš karto užuodžiau kažką skanaus. Numetusi krepšį prie durų patraukiau į virtuvę. Vyliausi, kad ne man teks tvarkyti virtuvę kurioje mama vėl kažką bandė išrasti.
Mama pakėlė akis ir nusišypsojusi nužvelgė mane. Ji atrodė tiesa pasakius mielai. Paprasta mėlyna palaidinė ir pūstas juodas sijonas iki blauzdų. Jos tamsūs plaukai surišti į arklio uodegą, o skruostas ištepliotas miltais.
- Kira, džiaugiuosi, kad grįžai. Prisėsk padarysiu kavos. – jos maloni šypsena mane šokiravo, tačiau paklusau, bent jau mane pažino, o čia jau šis tas.
- Kur Ebė? – atsisėdau ir mama greitai nuvalė purviną stalą.
- Su Neilu, jis padeda jai mokytis. – pastačiusi kavos puodelį ji ištiesė lėkštę su pyragu. – Pabandžiau padaryti tiramisų, ir sausainius, kol kas jie dar kepa. – ji nusijuokė ir purvinais pirštais persibraukė per plaukus, nejaučia šyptelėjau. – Kaip sekėsi universitete?
Prikandau lūpą svarstydama ar turėčiau jai prasitarti. Ji gal ir nesutaria su tėvu, bet tikrai neleis savo dukrai baigti prastais rezultatais.
- Prastai, - numykiau paragaudama pyrago. Velnias visai skanus. – Atsiskaičiau, bet vargu ar egzaminus išlaikysiu gerai.
- Kodėl, kas nutiko? – mama atrodė susirūpinusi ir tai mane nustebino.
- Nes Liza nesiuntė man savo užrašų ir neturėjau iš ko mokytis.
- Kodėl? Juk Liza tokia gera mergaitė, pamenu ją. Jūs visos taip gerai sutardavote. – Ji atsitraukė ir pasidariusi arbatą prisėdo šalia.
- Na kartais draugai išduoda, - piktai atkirtau ir pyktelėjau pati ant savęs. – Tėtis bus nepatenkintas.
- Kira, - mama atsargiai palietė mano ranką lyg bet kada galėčiau ją ištraukti. – Nesikišau į tavo gyvenimą nes maniau, kad tai tėvo pareiga, bet galbūt turėtum studijuoti tai kas tau patinka, o ne ko trokšta tėvas?
- Ir aš tai girdžiu iš tavęs? – kilstelėjau antakį ir mama nusišypsojo.
- Na aš niekada neverčiau Ebės daryti tai ko ji nenori, ji pati savo valia darė. Ir aš nedraudžiu jai studijuoti muziką.
- Tu nieko prieš?
- Ne, žinoma, turėjau su ja ankščiau pasikalbėti, žinau. – Atsiduso ji ir nuėjo atsidaryti vyno butelio.
- Mama, nereikia, - paprašiau ir ji šyptelėjusi pastatė butelį.
- Žinau, kad nebuvau tokia mama kokios norėjote, bet labai noriu pasistengti ir būti tokia kokios jums reikia.
- Na tuomet gali pradėti ir išmesti iš savo sąrašo vyną, nes per dažnai geri. – motinos akys prisimerkė ir ji galiausiai atsidususi linktelėjo.
- Tu teisi, atleisk. – ji ištraukė švarias dvi lėkštes ir įdėjusi pyrago padavė man padėklą. – Jie tikriausiai jau išalko, galbūt nuneši? Nenorėčiau trukdyti.
Linktelėjau ir paėmusi padėklą nužingsniavau prie durų paimti krepšio.
