Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Oops! Questa immagine non segue le nostre linee guida sui contenuti. Per continuare la pubblicazione, provare a rimuoverlo o caricare un altro.
Turėjau planą, dabar reikėjo tik įtikinti savo tėvus jog tai vienintelis variantas. Gydytojas su jais jau kalbėjo. Ebė turės praleisti paskutinius du mėnesius namuose. Ją lankys psichologas, o motina nusamdys geriausius mokytojus kurie mokys ją privačiai.
Planas paprastas, apsimesti Ebe. Tačiau sunkiausia bus įtikinti tėvą kuris yra teisininkas. Su juo visada buvo sunku. Tuo tarpu kol Ebė gyveno mamos sukurtame rožiniame pasaulyje aš kiekvieną dieną susidurdavau su realybę. Tėvas mane spaudė, norėjo tobulos dukters. Kartais manau, kad jis taip elgiasi dėl Laros. Jis ją mylėjo labiausiai, tai ji turėjo eiti jo pėdomis, o ne aš.
Ebė svajojo dainuoti, būti maištaujanti paauglė kuri prisiveria auskarų ir nešioja spalvotas palaidines su kaukolėmis. Tačiau vietoj to ji rengiasi rausvomis mamos nupirktomis suknelėmis, šviesių spalvų kostiumėliais ir klasikiniais bateliais. Ji tai darė dėl mamos. O aš? Nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro pavyzdingai mokausi, kad įtikčiau griežtam tėvui, o naktimis pasprukusi kovoju gatvės kovose. Vienintelė taisyklė dėl kurios aš sutikau kovoti buvo ta, kad negalima liesti veido.
Mes su Ebe esame dvynės. Viena saulė, kita mėnulis. Ir viena be kitos negalime egzistuoti. Buvau pasiryžusi padaryti viską, kad tik mano sesuo vėl šypsotųsi.
- Pagaliau nurimot, maniau nugriausit visą pastatą, - šyptelėjau apglėbusi kavos puodelį. – Ebė nekalba, ir ji nekalbės. – Melavau nė nemirksėdama, bet nei vienas to nepastebėjo ypač tėvas, nes dabar jie turėjo kur kas didesnių problemų.
- Tai nesvarbu, surasiu geriausius mokytojus ir mokysiu ją namuose, o tuomet ji galės keliauti į universitetą.
- Kažkas nuskriaudė mūsų dukrą, o tu nori, kad ji slapstytųsi? – šito iš tėvo nesitikėjau, gal būt man bus kur kas lengviau palenkti jo pusę.
- Tėtis teisus, - pritariau ir pažvelgiau į mamą. – Neleisiu niekam skriausti savo sesers.
- Nori, kad ji grįžtų į mokyklą kur jau visur pasklido, kad ji bandė nusižudyti?!
Mamos nervai nebelaikė, ji vėl pradėjo šaukti taip atkreipdama praeivių dėmesį. Jeigu ne Ebė, jau būčiau su trenksmu pakilusi nuo kėdės ir nė neatsisukus dingčiau nuo čia kuo toliau. Tačiau nurijusi ir vos nepaspringusi galybę keiksmažodžių išspaudžiau šypseną ir paliečiau mamos ranką.
- Aš turiu planą.
- Tikrai? – mamos akyse sužibo viltis ir ji meiliai paglostė mano ranką.
- Aš apsimesiu Ebe ir likusius du mėnesius eisiu į mokyklą vietoj jos.
Paprastas planas, bet tėvo jis nesužavėjo.
- Taip negalima, negali apsimesti Ebe. – Tėvas suraukė antakius ir aš žinojau, kad mano meilumas jo nepapirks.
- Ar gali bent vieną akimirką užmiršti, kad esi suknistas teisininkas ir užsimerkti prieš įstatymą?
- Kira, gana. – Tėvas įsiuto, to buvo galima tikėtis.
- Jeigu jūs būtumėte normalūs tėvai, Ebė nebūtų pakėlusi rankos prieš save, o aš naktimis nekovočiau gatvėse.
Tėvas žinojo. Juk jam tekdavo mane traukti iš areštinės. Jis žinojo ir nors kontroliavo kiekvieną mano žingsnį aš vis tiek jį apeidavau.
- O kaip universitetas, žadi mesti? – paklausė tėvas ir motina pritariamai linktelėjo.
Teko ilgai įtikinėti, jog galiu susitvarkyti tiek su universitetu, tiek su mokykla. Nors ir buvome su Ebe vienmetės, tėvas pasirūpino, jog metais ankščiau baigčiau mokyklą ir įstočiau į universitetą. Baigus dešimtą klasę buvo nuspręsta perkelti mane iš karto į dvyliktą. Išlaikiusi nepriekaištingai egzaminus patekau į teisės universitetą. Tėvas taip niekada ir nepasakė, kad manimi didžiuojasi.
Po ilgų įkalbinėjimų jie sutiko, kad apsimesčiau Ebe likusius du mėnesius ir sužinočiau kas privertė ją bandyti nusižudyta. Tik mano pačios planai buvo kitokie. Skriaudikus aš jau žinojau ir ketinau juos nubausti.
