Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Ligoninėje Ebė viską papasakojo. Iki pačių mažiausių smulkmenų. Kaip jis pirmą kartą jai parodė dėmesį, kaip guodė kai ji verkė dėl patyčių. Kaip pirmą kartą ją pabučiavo, o po to viskas buvo tik blogiau. Ebė manė, kad jis ją myli. O jis viso labo tik smaginosi. Mokykloje jis rodė jai dėmesį, o už jos ribų jis linksminosi su savo žaviąją žmona. Šlykštu. Ir būtent tas vakaras buvo lemtingas. Jis ją šiek tiek paspaudė ir ji nebesipriešino. Tas šlykštynė lietė jos trapų kūną, bučiavo jos odą ir dulkino ją ant to sumauto stalo.
Turėjau tvardytis, bet sunkiai sekėsi. Visi klasėje buvo aktyvūs todėl nelabai pastebėjo mano surūgusią mimiką. O aš troškau jį čia ir dabar pasmaugti, bet turėjau kur kas įdomesnį keršto planą.
- Tau viskas gerai? – sušnabždėjo Tailis ir aš tik šyptelėjau.
- Kaip ir minėjau kita savaite rašysime testą. – Garsiai prabilo Terveris praeidamas pro mane ir lyg netyčia paliesdamas mano petį. Niekšas.
Nuskambėjo skambutis ir visi pradėjo krautis daiktus. Pažvelgiau į vaikiną kuris susirinkęs savo knygas taip pat pakilo. Pažadėjęs nupirkti pietus ir kavą jis šyptelėjo ir išskubėjo kartu su kitais.
Terveris atsisėdo ant kito suolo priešais mane ir laukė kol klasėje liksime vieni du. Pabandžiau įsivaizduoti savo vietoje Ebe. Jai tikriausiai beprotiškai trankytųsi širdis, o veidą užlietų gėda. Akyse tikriausiai prisikauptų ašarų ir ji neištvėrusi pradėtų kūkčioti, bet aš ne Ebe. Nusišypsojau kaip galima nekalčiau ir nerūpestingai atmetusi plaukų sruogą susidėjau sąsiuvinius į rankinę. Terveris mane stebėjo, vis dar.
- Ebe, pažiūrėk į mane, - paliepė jis ir aš vos sutramdžiau šypseną. – Tai kas nutiko, tarp manęs ir tavęs.
- Nesijaudinkit, aš jau pamiršau, - šyptelėjau ir atsistojau.
- Tu bandei nusižudyti.
- Tai? Sąžinė pabudo? – kilstelėjau antakį ir vyras atsistojo.
- Ebe, aš tik noriu, kad tai nepasklistų, - nervingai persibraukė per savo plaukus ir aš prikandau lūpą. Jis įsistebeilijo į veidą, tada žvilgsnis nuslydo į krūtinę. Vilkėjau aptemptą suknelę ir regis tai privertė jį netekti žado, Ebė taip niekada nesirengdavo.
- Nesijaudinkite, mokytojau. – mirktelėjau ir paėmiau rankinę į rankas. – kam man jūs, kai turiu populiariausią mokyklos vaikiną?
Jis išsižiojo kažką sakyti, bet tuomet kaip mat užsičiaupė ir suspaudė savo putlias lūpas. Nuodingos bei tokios prisirpusios. Būčiau galėjusi jį pabučiuoti ir dėl to visai nesukti galvos, bet tai jis turi dėl manęs pamesti galvą, o ne aš.
- Ebe, - jis pastvėrė mane už rankos sustabdydamas. – Aš tikrai gailiuosi.
- Na ką jūs, juk buvo smagu ar ne? – mirktelėjau ir ištraukusi savo ranką išėjau iš klasės apstulbindama Terverį, tą prakeiktą šunsnukį.
