Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Oops! Bu görüntü içerik kurallarımıza uymuyor. Yayımlamaya devam etmek için görüntüyü kaldırmayı ya da başka bir görüntü yüklemeyi deneyin.
Pasibaigus pamokoms ėjau iki spintelės paimti užrašus Ebei. Bet vos prisiartinus buvau grubiai prispausta prie metalinių spintelės durelių. Čerlis laikė mane prispaudęs prie spintelių ir nė nebijojo būti pastebėtas mokytojų. Jo nosis buvo užklijuota ir siaubingai patinusi. Jis tikras idiotas jeigu po to ką padariau mano, kad turi šansų prieš mane.
- Mąstau ką geriau sulaužyti, koją ar ranką? – kilstelėjau antakius į viršų ir vos galėjau sulaikyti šypseną.
- Žinok, kad pati prisiprašei, kale. – Jis norėdamas mane pagąsdinti delnu trenkė visai šalia mane ausies, bet aš net ne krustelėjau.
- Pasitrauk nuo jos, - kažkas staiga atplėšė Čerlį nuo manęs ir vaikinas susverdėjęs vos išsilaikė ant kojų. – Tau viskas gerai?
Taip ir spoksojau negalėdama pratarti nė žodžio. Tailoras susirūpinęs prisiartino ir palietė mano skruostą. Jis dėl manęs jaudinosi. Ne, jis jaudinosi dėl Ebės. O aš vis dar neiškamantinėjau sesers apie jos ir Tailoro santykius.
- Taili, negi rimtai ginsi tą pasipūtusią šliundrą? Ar gi nematai, ji tikriausiai duodasi su kiekvienu! – pradėjo šūkauti vaikinas taip tik atkreipdamas visų dėmesį į mus.
- Nutilk, arba tavo nosis šiandien tikrai lūš, - jis piktai perliejo Čerlį ir pastvėręs mane už rankos pradėjo tempti.
Tik kai atsidūrėme lauke atsipeikėjau. Ištraukiau savo ranką ir atsisukau į šviesiaplaukį. Norėjau jam gerai vožti į veidą ir išrėžti, jog savimi galiu pasirūpinti pati. Tačiau taip pasielgdama viską sumaučiau.
Tailoras nervingai persibraukė pirštais per savo plaukus ir giliai įkvėpęs pasilenkė. Stebėjau jį ir bandžiau suprasti kodėl jis gina mane, kodėl jis ankščiau negynė Ebės?
- Savimi galiu pasirūpinti pati, - mano balsas skambėjo ramiai ir tai vaikiną nustebino. Jis lėtai pakėlė galvą lyg klaustų, „rimtai?"
- Ar bent suvoki ką jis būtų tau padaręs?
- Abejoju ar būtų išdrįsęs, - papurčiau galvą ir nusisukusi nuo jo pradėjau eiti.
Smalsuoliai pradėjo rinktis į kiemą, o man, kad ir kaip patiktų dėmesys, neketinau leisti jog tie idiotai prisigalvotų nesąmonių. Aš ir Tailoras? To būtų per daug. Jis tik gražus žaisliukas su kuriuo tikriausiai būtų smagu pasismaginti, bet nieko rimto.
Prisiartinau prie savo automobilio ir atidariau dureles norėdama kuo greičiau iš čia dingti, bet Tailoras mane sustabdė. Jis trinktelėjo mano dureles ir uždėjęs abi rankas ant mašinos įkalino mane. Kai jis piktas visai seksualiai atrodydavo, net teko susitelkti, jog jo nepabučiuočiau.
Prikandau lūpą ir akies krašteliu pastebėjau mus stebinčią Rijana. Mergina tiesiogine to žodžio prasme niršo. Taip ir reikia tai kalei, tegu paguodos ieško Edžio draugijoje.
- Užstatei mano automobilį, - gražino mane iš padebesių ir skaudžiai trenkė į žemę. Kilstelėjau antakius į viršų nelabai suprasdama ką jis turi galvoje.
- Tai nutiko netyčia, - šyptelėjau suvokusi kaip stipriai susimoviau. Dabar tetrūksta, kad jis pradėtų manyti, jog aš tai padariau tyčia.
- Kažkodėl netikiu.
Vos neleptelėjau, jog nė nenutuokiu kokį automobilį jis vairuoja, tad teko įsikąsti į liežuvį. Šis idiotas jau pradeda mane nervinti.
- Atsiprašau, - išspaudžiau nekaltą šypseną ir jaučiau kaip mano viduriai apsiverčia. Būti maloniai atrodė siaubingai sunku. – Tos kalės užstatė laisvas vietas.
- Ir tu negalėjai tiesiog pasistatyti priekyje? – jis buvo įtarus, per daug įtarus tad reikėjo imtis vaidybos.
- Tu nė neįsivaizduoji ką man teko ištverti per tas padugnes. – Paliečiau savo ranką su raiščiu ir pabandžiau susigraudinti, prisiekiu tai siaubingai sunku.
- Aš nepykstu, - jis uždėjo savo sunkią ranką ant mano pečių ir aš vengdama jo žvilgsnio šiek tiek pakėliau galvą. – Neprisidaryk bėdų, liko tik keli mėnesiai, tuomet viskas baigsis.
- Ačiū, - jam atsitraukus paskubomis įsėdau į automobilį ir tik nutolus galėjau atsipalaiduoti. Kažkodėl nujaučiau, kad Tailoro taip lengvai neatsikratysiu.
