67 Dalis

346 43 1
                                    

Vos įėjau į kabinetą Terveris užtrenkė duris ir prispaudęs mane prie jų įsisiurbė į mano lūpas

اوووه! هذه الصورة لا تتبع إرشادات المحتوى الخاصة بنا. لمتابعة النشر، يرجى إزالتها أو تحميل صورة أخرى.

Vos įėjau į kabinetą Terveris užtrenkė duris ir prispaudęs mane prie jų įsisiurbė į mano lūpas. Nudiegė skruostą, bet suspaudžiusi kumščius kenčiau. Negalėjau dabar pratrūkti, nors ir kaip siaubingai skaudėjo.
Jo pirštai nusileido ant apnuoginto mano liemens, o aš savuosius suleidau į jo plaukus. Jis buvo ištroškęs mano bučinių ir kūno. Kai jo lūpos pradėjo bučiuoti mano kaklą bandžiau tuo mėgautis, bet tai kėlė man tik šleikštulį. Jis pasinaudojo Ebe. O dabar žaidė su manimi, nors ir nežinojo, kad aš visai kitas asmuo, to fakto nekeitė. Norėjau jį sužlugdyti, priversti kentėti taip kaip kentė Ebė.
Jo ranka suspaudė mano užpakalį ir man aiktelėjus jo lūpas paliko atodūsis. Kaip nuožmus žvėris jis vėl užspaudė mano burną ir apimtas aistros troško nutraukti mano drabužius. Kenčiau jo purvinus prisilietimus, jo šlykščius bučinius kol galiausiai jis atsitraukė ir sunkiai alsuodamas nusisuko nuo manęs. Mano lūpas paliko pikdžiugišką šypseną kurią greitai paslėpiau ir nuleidau galvą, garbanos uždengė mano veidą.
Kvėpavau vos gaudydama orą, man kas nors turėjo įteikti apdovanojimą už puikią vaidybą. Kai jis atsisuko atsargiai priėjo prie savo suolo ir atsisėdęs nuleido galvą. O aš tuo tarpu atsitraukiau nuo durų ir atsisėdau į pirmą suolą.
-Ebe, - ištarė jis persibraukdamas plaukus. Nusiėmęs keturkampius akinius pasitrynė akis ir įsmeigė žvilgsnį į mane.
-Nereikia atsiprašinėti, tiesiog pamiršiu.
-Ne, ne tai turiu omenį, - jis priėjo prie mano stalo ir uždėjo rankas ant jo. Mačiau žiedą ant jo piršto ir norėjau nusijuokti. Vargšelė jo žmona tikriausiai nė neįtaria koks šlykštus jos vyras. – Aš tavęs noriu, noriu vėl tave pajusti, bučiuoti kiekvieną tavo kūno centimetrą. Nenoriu, kad viskas pasibaigtų tiesiog čia. Aš myliu tave, Ebe.
Sulaikiau šleikštulį ir droviai nusišypsojau.
-Aš irgi tavęs noriu, - atsargiai ištariau žodžius ir jis apsilaižė savo lūpas. – Negalėčiau pamiršti to ką mudu išgyvenome. Kiekvieną kartą užmerkusi akis to trokštu.
-Greitai baigsi mokyklą, o kai tau sueis aštuoniolika niekas mums nebepriekaištaus.
Šyptelėjau, žinoma niekas nepriekaištaus, deja ketinau jį sunaikinti dar nebaigus mokyklos ir nesulaukusi aštuoniolikos.
-Vis dar nori pasimokyti? – jis priėjo prie durų ir jas užrakinęs atsisėdo į savo suolą.
Linktelėjau ir su sąsiuviniu rankose priėjau prie jo. Jis šiek tiek pasitraukė su kėde nuo suolo ir aš apžergusi jo kojas atsisėdau ant jo kelių. Jaučiau kaip vyras įsitempia, bet ilgai netrukus jo rankos jau glamonėjo mano nugarą.

Manau šiai dienai pakaks. 😅 ačiū visiems kas skaitote 🤗🤗 žinokit galvoje jau kirba rašyti šios istorijos tęsinį, bet su kur kas ilgesnėmis dalimis 😱 dar nežinau ar rašysi, bet jeigu rašysiu būtinai pasidalinsiu🤗❤

Amžinai (✔️)حيث تعيش القصص. اكتشف الآن