Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Kurį laiką kaip idiotė stovėjau ir žiūrėjau į vieną tašką. Jau geriau būčiau nakvojusi gatvėje nei po vienu stogu su Teo. Nors ką aš bandau apgauti, jis vienintelis kuris galėjo man padėti. Atsidusau ir nužvelgiau stilingą jo butą. Nuo paskutinio karto kai čia lankiausi niekas nepasikeitė. Ta pati juoda odinė sofa, keli tamsūs paveikslai ant sienų bei didelis plazminis televizorius kurio jis paprastai niekada nejungia. Taip pat stalas prie lango ant kurio gulėjo daugybę popierių ir segtuvų. Nedidelė lentyna prikimšta verslo knygų bei jo tėvų nuotrauka. Daugiau nieko.
Žinoma jis turėjo skoningą virtuvę kurioje negamindavo, taip pat didelį vonios kambarį apie kurį galėčiau tik pasvajoti. Ir žinoma miegamąjį kuriame vyravo juoda spalva. Teodoras visada atrodydavo rimtas ir pasitempęs ir tikriausiai vienintelį kartą jį mačiau atsipalaidavusį kai nusitempė mane į lovą.
Galėjau sakyti, kad tai buvo klaida, bet tai nebuvo. Man patiko ir aš visiškai nesigailėjau netekusi nekaltybės su juo. Ir jis teisus, po jo buvo ne vienas ir ne du vaikinai, tiesiog taip sugebėdavau tvarkytis su stresu. Gal būt jis manimi šlykštisi ar net teisia, man nerūpėjo. Tačiau tai buvo mano sprendimas ir aš sąmoningai tą dariau. Vieni norėdami susitvarkyti su stresu vartoja alkoholį, kiti rūko, o aš... na aš tiesiog ieškau paguodos vyrų draugijoje. Vienas nuotykis, nieko daugiau.
Jis paliko mane vieną savo svetainėje, be jokios pagalvės ar antklodės. Nužingsniavau į jo kambarį ir nė nesibeldusi atplėšiau duris.
- Gal bent pagalvę duosi? – kilstelėjau antakį ir vos apšviestame kambaryje išvydau tamsiaplaukį stovintį prie spintos.
- Turėtum džiaugtis, kad apskritai turi kur nakvoti. – Jis metė į mane pagalvę ir aš sugriebusi sukandau dantis, nudiegė skruostą.
- Paimsiu ir šitą, - pastvėriau jo antklodę ir jau norėjau eiti, bet jis sugriebė už galo ir timptelėjo į save. Vos nenugriuvau tiesiai jam į glėbį. – Visai iš proto išsikraustei?
- Nemanyk, kad gali imti viską ko nori, - atkirto jis, bet aš antklodės nepaleidau. – Po velnių, Kira neerzink manęs.
- Arba kas? Išspirsi iš savo apartamentų?
- Rink žodžius, - pagrasino jis ir paleido antklodę, o aš nuvirtau ant savo užpakalio. – Elgiesi kaip mažas vaikas, - jis greitu žingsniu atsidūrė šalia ir pakėlė mane ant kojų. – Parodyk skruostą.
Suinkščiau jam prisilietus ir iš karto nusukau akis. Teodoras išėjo iš kambario palikdamas mane sėdėti ant jo lovos ir aš net pradėjau svarstyti ar vaikinas tik nesugalvojo man užleisti savo kambario, žinoma nesupykčiau. Bet po kelių minučių jis grįžo su šaldytų daržovių pakeliu ir atsargiai prispaudė prie mano skruosto.
- Atsiprašau, - sušnabždėjo jis vengdamas mano žvilgsnio. – kartais pamirštu, kad tau tik septyniolika.
- Būtent dėl to turėtum mane pamiršti, - atrėžiau žvelgdama į tamsias jo akis, bet jo lūpose atsirado maža klastinga šypsena.
- Pamirščiau jeigu nebūtum sugadinusi mano santykių su Olivija.
Sukandau dantis, nes jeigu nebūčiau tai kalei parodžiusi suklastotų dokumentų, jog šio idioto šeima prie bankroto ribos, ji vis dar būtų šalia jo. Maniau pagudrausiu ir įskaudinsiu Teo. Puikiai žinojau ką darau, šiek tie pakoregavusi popierius pakišau tai blondinei ir ji užkibo. Olivija paliko Teo ne dėl jo neištikimybės, o dėl to, kad manė, jog vaikino šeima bankrutuos.
