Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Oups ! Cette image n'est pas conforme à nos directives de contenu. Afin de continuer la publication, veuillez la retirer ou mettre en ligne une autre image.
Rytas, sumautas rytas. Paguoda ta, kad galėsiu savo nuotaiką išlieti ant kalių kurios tikrai nepraleis progos bandydamos mane paerzinti. Tegu, aš pasiruošusi karui šiandien kaip niekad ankščiau.
Šiandien paprašiau Ebės apsirengti kaip aš, o tiksliau aš apsirengiau kaip sesuo. Tobulai sugarbanojau plaukus, užsivilkau vieną iš sesers suknelių, rausvą iki kelių, o Ebė tokią pat tik raudoną. Abi užsirišome tokias pat raudonas skareles ant riešo ir net pasidažėme vienodai.
- Ar gali apsimesti manimi, bent dešimt minučių virtuvėje? – paprašiau ir Ebė nusišypsojo.
Susikibusios už rankų nusileidome į virtuvę kur jau sukiojosi mama. Kaip ir tikėjausi ji sutriko išvydusi identiškas savo mergaites. Mes niekada nesirengdavome vienodai, nes mama mūsų tiesiog neatskirdavo. Žinoma jeigu būtų dažniau leidusi laiką su savo dukromis to nebūtų nutikę. Bet... dabar ji žvelgė į mudvi ir bandė atskirti kuri yra kuri.
- A, Ebe, nori arbatos? – ji žvelgė tiesiai į seserį, o ji iš karto suraukė antakius ir nuėjo prie kavos aparato, šaunuolė Ebė.
- Aš gersiu kavą, - tarstelėjo ji nė nepažvelgusi į mamą.
- Mielai išgersiu arbatos, - saldžiu balseliu sučiulbėjau ir vyliausi nuo to manęs nesupykins.
- Ak, Kira, - mama prisiartino prie sesers ir palietė jos ranką. – Atsiprašau dėl vakar, neturėjau taip siaubingai reaguoti, pasistengsiu daugiau laiko leisti su Ebe.
Mama atgailavo? Nė velnio. Ebe gal ir būtų užkibusi ant tokio kabliuko, bet tik ne aš. Mama visada pamiršdavo ką pažadėdavo, tai nebuvo pirmas kartas kai ji kažką pažada ir nepadaro. Ji mokėjo tik saldžiai šypsotis, maivytis ir meluoti. Tokia jau buvo ta mama.
- Eime, Ebe. – Sesuo pastvėrė mane už rankos ir nusitempė atgal į savo kambarį. Pastačiusi kavos puodelį ant stalo pradėjo rengtis suknelę. – Ką mama šį kartą pridirbo? – Kilstelėjo antakį ji.
- Nieko, kaip visada, žinai. – Gūžtelėjau pečiais ir susimainiau su sese suknelėmis. – Kodėl nesistebiu, kad ji mūsų neatskyrė?
- Ji visada mane maišydavo su Lara, pameni?
- Taip, bet ne tėvas, - papurčiau galvą ir užsisegusi suknelę paėmiau kavą. Ebė niekada negerdavo kavos.
- Jis tarsi permatydavo mus nesvarbu kaip stipriai bandydavome jį suklaidinti.
Ebė juokėsi, juokiausi ir aš, bet bijojau ją palikti vieną. Bijojau, jog ji ir vėl pasiduos silpnumui ir bandys sau ką nors pasidaryti. Suvokiau jos skausmą, galėjau tai jausti ir pati, todėl ir ketinau atkeršyti visiems kurie ją nuskriaudė.
Turėjau paskubėti, netroškau vėluoti. Dar prieš išeinant perspėjau seserį, kad Neilas užsuks. Jos nuotaika kaip mat pagerėjo. Palikusi savo užrašus ir namų darbus išskubėjau į mokyklą pasiruošdama kažkam gerai sugadinti rytą.
