Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Teo man net neleido rinktis. Visą sekmadienį praleidau su Sajos užrašais. Sėdėjau ir mokiausi pirmam egzaminui. Įdomu kaip jis ketina mane išleisti kai neturėjau kuo apsirengti. Galvą skaudėjo nuo minčių, ir siaubingai Erzino Teo artumas. Žinojau, kad jis su manimi tik žaidžia todėl stengiausi laikytis atokiai. Bet dabar įklimpau tiek jog vargu ar būčiau galėjusi nuo jo atsitraukti. Sugrioviau jo santykius su Olivija ir dabar jis niekur manęs nepaleis. Tik įdomu ko jis laukia? Nejaugi tikrai mano, kad atlikinėsiu praktiką pas jį? Aš būsima teisininkė, kokia jam nauda iš naujokės kuri gali ir suklysti? Bet tai nebuvo blogiausia. Tėtis atrodo kraustėsi iš proto, o aš mėgavausi jį kankindama. Vos prieš pora valandų parašiau, kad namo negrįšiu ir jeigu jam nepatinka gali mane išspirti į gatvę. Iš karto po egzaminų ketinau grįžti pas mamą ir toliau tęsti savo pradėta žaidimą. Turėjau užbaigti tai iki galo. Teo padarė arbatos, vėl. Jis tyčia nedavė man kavos, o pats erzindamas ją gėrė. Vis dar vilkėjau jo marškinius ir basomis kojomis nuėjau iki jo virtuvės pati pasidaryti kavos. Juokinga, bet tas asilas nustatė vokiečių kalbą. Šiaip ne taip su google vertėju išsiverčiau žodžius ir kažką primaigiusi gavau kavos. - Ką čia darai? – atsisukau į vaikiną kuris stovėjo vos už kelių metrų nuo manęs. Susikišęs rankas į kišenes stebėjo kaip kankinu jo kavos aparatą. – Ką tu ten primaigei, - pyktelėjo jis ir pagriebęs mano puodelį išpylė į kriauklę. – Jeigu taip norėjai galėjai paprašyti, būčiau padaręs arbatos. - Eik velniop su savo arbata, aš jos nekenčiu. – sušnypščiau ir vaikinas šypsodamas ištraukė švarų puodelį ir pradėjo kaisti vandenį. - Tu nė neparagavai. - Nes ji siaubinga. - Elgiesi vaikiškai. – Tarstelėjo jis ir ištiesė puodelį su garuojančia raudona arbata. – Gal nesispyriok ir pabandyk. - Tavęs negraužia sąžinė? – kilstelėjau antakius į viršų ir nė neketinau paimti to suknisto puodelio. - Dėl ko? - Dėl to, kad miegi su nepilnamete. – Kirtau ir Teo šypsena priblėso. Akimirka iš ties pasigailėjau tai leptelėjusi. – Juk amžinai primeni kokia esu vaikiška. Na tu teisus aš juk vaikas. - Nesijaudink su laiku išmokysiu tave gražių manierų, - jo veidą vėl papuošė šypsena ir jis įgrūdo man į rankas puodelį. – Eime, patikrinsiu ką išmokai. - Kokia tau nauda iš manęs? – atsekiau jį iki svetainės ir vaikinas atsargiai nužvelgė mane, kiek ilgiau sustodamas ties apnuogintomis kojomis. - Su tavimi nenuobodu. - Nejaugi? – kilstelėjau antakį ir susidėjusi rankas ant krūtinės stebėjau kaip jis atsitiesia. – Nes nešokinėju paskui tavo dūdelę? Ar tai man nori pasakyti. O gal visgi negali pamiršti mūsų pirmo karto? – apsilaižiau lūpas ir vaikinas įsitempė. Buvo iš ties prasta mintis jį provokuoti, bet negalėjau praleisti progos nes man patiko. Blogiausia buvo tai jog pati nesupratau į kokią gilią duobę krentu.
