Ebė ir Kira seserys. Išsiskyrus tėvams, merginos buvo atskirtos, bet seserų ryšys išliko toks pat stiprus kaip ir vaikystėje. Po to kai Ebė atsiduria ligoninėje dėl bandymo nusižudyti, Kira nusprendžia daugiau niekada nepalikti sesers ir užimti jos...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Ebei užmigusi galėjau atsitraukti. Bijojau ją palikti vieną, bet reikėjo priversti mama suprasti, kad ji turi rūpintis savo dukra, o ne smagintis su draugėmis. Buvau išvargusi, susinervinusi, bei pikta. Vos pasiekusi virtuvę kurioje mama jau dėjo į indaplovę nešvarias taures trenkiau durimis. Ji iš karto atsisuko į mane ir netyčia paleido vieną taurę ant žemės. Sudužo, bet man buvo vienodai. Jeigu tik būčiau galėjusi ją papurtyti ir įkrėsti proto taip ir būčiau padariusi. Ji priminė kvailą blondinę kuri taip ir neišaugo iš paauglystės.
- Turėjai ją prižiūrėti, - išspjoviau žodžius ir bandžiau nusiraminti, bet žvelgiant į jos linksmą veidą, to tiesiog negalėjau padaryti.
- Jai viskas gerai, klausiau ar norėtų prisijunkti, bet sakė skaitys knygą, kodėl tokia pikta?
- Ar supranti ką darai!? – nebegalėjau daugiau valdytis. – Ji vėl pjaustėsi, o tu geri arbatėlę su savo šutve!
- Kira, nekelk balso, - pagrasino ji ir aš nervingai persibraukiau plaukus. – Ji norėjo pabūti viena.
- Viena? Ar bent suvoki ką kalbi? Ji būtų nukraujavusi jeigu nebūčiau pasirodžiusi, tau nė velnio ji nerūpi.
- Gana! – ji užsimojo ir trenkė man per veidą. – Kira, - suvokusi ką padarė jos veidas sušvelnėjo ir dabar atrodė kaip prasikaltęs vaikas. – Aš tavo motina, ir taip su manimi nekalbėsi.
- Motina? – mano veidą iškreipė vypsnis. – Kaip gali tokia vadintis, kai nesugebi pasirūpinti nė viena dukra?
Mama dar norėjo kažką sakyti, bet aš jau pasileidau bėgti iš namų. Man buvo nusispjauti, kad jau temo, kad išlėkiau su palaidine ir dar nė nesuvokiau kur bėgu. Tiesiog norėjau pabėgti nuo motinos ir visų problemų kurių padvigubėjo. Tik reikėjo šiek tiek gryno oro, ir minutės pabūti vienai. Tačiau pyktis tik sustiprėjo, kraujas pradėjo kaisti ir aš suspaudusi kumščius trenkiau į medį. Skaudėjo, net ašaros ištryško, bet ne todėl, kad trenkiau rankas į medį, o todėl, jog vos nepraradau Ebės. Net nenorėjau įsivaizduoti kas būtų nutikę jeigu būčiau pavėlavusi. Mama net neketino rūpintis Ebe, jai te rūpėjo jos pačios reputacija.
Buvau kovotoja, visada kovojau ir dabar neketinau pasiduoti. Turėjau užbaigti tai ką pradėjau ir neketinau nuvilti sesers. Dabar svarbiausia buvo nurimti ir grįžti namo, tik vargu ar tai bus paprasta. Apsidairiau, bet nesugebėjau atpažinti vietos. Šūdas. Telefoną palikau Ebes kambaryje, tad reikėjo sugalvoti kaip grįžti namo.
Atsisėdau ant suoliuko ir apsidairiau. Jau buvo suteme, įsijungė žibintų šviesos, o man darėsi šalta. Reikėjo eiti, bet vos grįžus vėl pasinersiu į problemas kurios buvo siaubingai didelės, ir viskas tik dėl Ebes.
- Ebe? – pakėliau galvą ir atsidusau iš palengvėjimo, priešais mane stovėjo Neilas. – Ką čia veiki?
- Pasiklydau, idiote, - atsistojau ir susidėjau rankas ant krūtinės, kad nedrebėčiau. – Palydėk namo.
Jam reikėjo akimirkos, kad suprastų, jog prieš jį stovi ne Ebe. Kai jo akys susiaurėjo jis nuleido galvą ir persibraukė pirštais per savo plaukus.
- Gerai, eime. – Jis ištiesė savo megztinį ir aš jį paėmiau. Akimirką net sutrikau, nes Neilas nebevaidino.
