Velniop tave

2.

Liza.

Kas per monstras su ledinėmis, pilkomis akimis? Kiek galios ir pasitikėjimo jose buvo. Nuo to išgąsčio išbėgu lauk. Dieve, ką aš ką tik pridirbau? Sudaužiau svetimą daiktą. Pati nė kapeikos neturiu kišenėje, dabar tikrai galas. Tikiuosi daugiau su juo gyvenime neteks susitikti. Vėliau atnešiu naują planšetę, kai gausiu savus pinigus ir atsiprašysiu. Nors bendrai dvejoju ar pavyks sprendžiant iš to kaip širdis daužėsi bežiūrint į jį.

-Liza, na kuris kabinetas? Mes tavęs jau pasigedome. Štai imk tau bandelę nupirkome.-Pasigavo mane draugės koridoriuje, nes aš visiškai neskubėjau prisijungti prie jų valgykloje. Man lyg šiol tos ištroškusios akys galvoje, nuo kurių nė neįmanoma apsakyti emocijų. Bet kuriuo atveju mėginsiu jo vengti.

-Aš sudaužiau planšetę. Jūs įsivaizduojate į kokį mėšlą pakliuvau?

-Nu tu duodi....Kaip taip sugebėjai?-Iš šoko Katerina atsikando savo bulkos, ji visada valgo, kai nervinasi. Sakyti joms tiesą kaip aš išvydau mokytoją dulkinant studentę su visomis detalėmis nebuvo prasmės.

-Parkritau ant laiptų. Reiks paprašyti Elizabetos avanso.-Užsikišau išlindusią sruogą už ausies. Pirmą dieną pridaryti tiek nemalonumų, kaip šlykštu.

-Nedramatizuok. Ką nors sugalvosime, o dabar einam greičiau, nes ir taip vėluojame. Juolab anglų kalbos paskaita.-Priminė Andžela, atrodo visos problemos vienu metu. Po kelių minučių mes jau sėdėjome klasėje. Dėkui Dievui dėstytojo dar nebuvo.

-Sveikos merginos, jūs iš kur?-Pasidomėjo mūsų brunetė, kuri buvo gana šiuolaikiškai apsirengusi. Matosi, jog prie veidrodžio praleidžia didžiąją dienos dalį.

-Abejoju, jog žinosi. Užmiestis ir tiek.

-Tai jūs iš kaimo? Girdėjau ten labai vargingai žmones gyvena. Nė dienos neišbūčiau.-Ėmė ji tuksenti tušinuku į stalą, kaip netrukus į pokalbį įsimaišiau ir aš:

-O man patinka užmiestis, ten gana ramu. Ne visi ten toli gražu vargingai gyvena.-Šiek tiek ilgėjausi tos vietos, kur paskutinį kartą mačiau savo tėvą.

-Tik nereikia pasakų, ten net sąlygų gerų nėra. Gyvena ten gerai tie, kurie persikraustė iš miesto. Tokias vietas gali mėgti tik mazochistai. Beje aš Gabė. Šiandien galime pasilinksminti, žinau kas rengia vakarėlį.

-Tu vietinė? Žinai simpatiškų vaikinų?-Nepraleido progos Katerina su savo kvailais klausimais. Ir kai tik mes ruošėmės išgirsti atsakymą į klasę užėjo jis...mano asmeniškas košmaras. Toks jausmas, lyg suparalyžiavo visą kūną. Negaliu patikėti čia tas pats anglų kalbos dėstytojas, kuris užsiiminėjo nelabai padoriais dalykais savo kabinete. Jis pasitaiso savo kaklaraištį, iškarto matosi, jog yra elegantiškas. Švarkas slėpė tvirtus, vyriškus pečius, o akis slėpė jo juodi akiniai, bet tai netrukdė joms spindėti.

-Koks gražuolis...man rodos pilve skraido drugeliai.-Sunkiai atsiduso Katerina, o paskui ją ir Andžela. Vos jam nusiėmus akinius atsivėrė jo puikūs veido bruožai. Svarbiausiai neišvirsti iš kėdės paskutiniame suole.

-Visiems stot. Man atėjus į klasę noriu matyti visus stovinčius, priešais savo šeimininką-Visiškas dominanto balsas palietė, net kaulus. Jis, tarsi pabėgo tiesiai iš pragaro. Iš kur tiek grubumo?

-Šeimininką? Jūs apie ką?-Nusprendė surizikuoti mergina iš pirmo suolo. Be reikalo ji pravėrė savo burną, nes vos tik jam priėjus prie jos suolo, tas užrėkė taip, jog buvo galima apkursti:

-Pavardė! Leidau tau kalbėti? Galėsi kudakuoti vištidėje, o ne mano pamokose! Lauk iš klasės! Ožka.-Nuo tokio naglo elgesio visi pravėrėme burnas, net vaikinai išsigando. Kaip mokytojas drįsta taip elgtis?