Velniop tave

19.Jo akys...

Liza.

Nei gėdos, nei sąžinės prieš kelias dienas gulėjau leisgyvė, o dabar vos tik pasveikus jis naglai ima naudotis situacija.

-Man per prievartą jį įkišti? Teks atidirbti už vaistus ir maistą.

-Aš ne prostitutė. Kaip įmanoma būti tokiu bejausmiu?-Imu trauktis nė nepastebėdama kaip susiliečiu su siena. Staiga jis man į veidą numetė plastikinę kortelę, turbūt vėl kreditinė su pinigais. Jau galvojau išties viskas baigsis blogai, bet klydau.

-Kelkis. Aš pajuokavau, gana žliumbti visą svetainę paskandinsi.-Ištiesė ranką, lyg tikras džentelmenas, kur jau dėsiesi. Na ir humoras pas tą mulkį, infarktą gali gauti.

-Smagu, ar ne?

-Žinoma, pamatytum save iš šono.-Pademonstravo kvailą šypseną, kuri akivaizdžiai tiko prie jo veido. Labai greitai ta šypsena dingo, o veidas pasidarė vėl paniuręs, taip duodamas suprasti, jog per daug neatsipalaiduočiau.

-Kas ten per kortelė?

-Raktas nuo bendrabučio kambario. Nuo šiol gyvensi ten, niekas daugiau tavęs į gatvę neišvys. To betrūko, kad kitą kartą pasigautum plaučių uždegimą.-Priremia prie stiklo, nuleisdamas savo žvilgsnį ant krūtinės, iškarto matyti kas to tirono galvoje. O jei sutikčiau?

-Tai toks rūpestis. Už tai teks valyti jums užpakalį ar atrestauruoti universitetą? O gal tapti asmeniu šuniuku?

-Klausyk besmegene su bjauria pavarde, kuri visai netinka prie to šlykštaus vardo. Neversk manęs sugrįžti į tą epizodą, kur vieną kvaiša turėjo atlikti minetą. Kraukis daiktus.

-Pala, o kuo jums nepatinka mano vardas?-Užsipuolu jo smegenis dar labiau, tuoj susprogs iš susierzinimo.

-Jis nuostabus, bet purvinai valkatai iš šiukšlyno visai netinka.

-Gal jau gana?-Nervino jo ta perdėta savivertė ir balso tonas su kuriuo jis pastoviai kalba.

-Miss vištos proteli, apie ką jūs?

-Tai besmegenė, tai valkata gal tiesiog vadinkite mane Liza. Pažadu už tai tapti pačia geriausia studente, bet jei atvirai esu labai dėkinga. Žinau, jog mano žodžiai jums nieko nereiškia, bet vis tiek ištarsiu. Ačiū, Aleksandrai Klarkai.-Iš tos laimės prisiglaudžiau prie jo krūtinės. Vos tik jam pažvelgus į mane savo rūsčiu žvilgsniu aš vėl prisiminiau, jog nereikia prie jo taip arti artintis.

-Aš darau viską dėl Džastino, o ant visų likusių man nusispjauti. Teisingai pastebėjai, kad už manęs slepiasi tik dar baisesnis aš, kuris neturi nė menkiausių jausmų.-Stengiasi laikyti distanciją. Balsas jo nuskambėjo taip šaltai, lyg tikra šiaurinė žiema pati kalbėtų. Tik štai kodėl užduodu klausimą, kurio atsakymas net vaikui aiškus, neįsivaizduoju:

-Tuomet kodėl atvežėte mane pas save į namus? Visas tas dienas rūpinotės, tarsi tėvas ar brolis. Paruošėte pieną, kaip vaikystėje.-Bandau prisibelsti į tas uždarytas duris, bet jis vis vien lieka, tarsi nepramušama siena.

-Drįstu ignoruoti nevykusios studentės klausimą. Ji puikiai supranta, kam ją čionai atsivedė. Apsimeta kvaiša, kuri užsidėjusi rožinius akinius. Dar prieš kelias sekundės dėstytojas pasakė, jog viskas daroma dėl Džastino.-Perbraukia pirštu per lūpas, nuo ko pajaučiau keistą jausmą pilvo apačioje.

-Aš jums nereikalinga?-Paklausiau taip tyliai, jog vos įmanoma buvo girdėti.

-Pyksti? O kaip gi žaidimas, kuriame tu užimi ypatingą rolę? Juk, be vienos smirdančios ožkos su idiotiškomis akimis, būtų neįdomu.