Velniop tave

35.

Liza.

Ramiausiai sėdėjome su Margaret jos kambaryje bešnekėdamos apie viską aplink. Aš jai papasakojau galima sakyti visą savo biografiją.

-Koks niekšas tas tavo dėstytojas. Pačiai norisi jį pasmaugti. Negaliu patikėti, kad mano mama tave išvarė iš mūsų namų, juk tu tokia miela mergina.

-Patikėkite, man ir pačiai norėtųsi jį nudėti. Aš jo bijau kaip velnias kryžiaus. Visiškai praradau pasitikėjimą. Buvau davusi šansą, bet kaip matote kai kurie žmones tiesiog jo nenusipelnė.

-Tai jau tikra tiesa.-Tarė ji kaip staiga išgirdome smūgius į numerio duris. Margaret nuėjo jų atidaryti, o iš už jų išvydo kažkokį viešbučio darbuotoją.

-Sveiki, gal galite nusileisti prie administracijos?

-O kokiu reikalu?

-Nežinau, manęs tik paprašė jums pranešti.

-Supratau dėkui.-Uždarė duris ir atsigręžė į mane.-Turiu nusileisti į apačią. Tu pabūsi čia?

-Taip žinoma, jokių problemų.-Ji paliko mane vieną kambaryje. Apsikabinau rankomis kelius ir ėmiau žiūrėti televizorių. Kaip man pasisekė, kad sutikau Eli mamą. Kažkoks stebuklas, kurį man pasiuntė pats dangus. Netrukus aš išgirdau dar vieną bildesį į duris. Pamaniau, jog tai Margaret pamiršo raktus, todėl nieko nelaukusi atvėriau duris, bet tai ką išvydau privertė nutirpti visas galūnes.

-Lauk!-Užrėkiau taip garsiai, gal aš jo ir bijau, bet jam to tikrai neparodysiu. Idiotas, net čia mane sugebėjo surasti. Kaip aš jo nenoriu akyse matyti.

-Nesielk kaip kokia trylikametė paauglė. Nepamiršk, kad aš tave ir išgelbėjau. Juk jei ne aš, tave Rafaelis seniai būtų nudėjęs. Pagalvok, gal viską padariau specialiai?

-Uoj koks jūs herojus! Vemti verčia! Tu tik esi suknistas dviveidis, kuriuo gyvenime nepasikliausiu! O štai išties įdomu, kas privertė mane gelbėti? Greičiausiai Džastinas sumokėjo! Tikrai ne dėl to, jog aš nors kiek tau rūpėčiau! Juk tu pas mus beširdis riteris, dabar tikrai tuo įsitikinau!

-Baik ožiuotis. Rinkis daiktus ir grįžti į viešbutį! Mūsų poryt laukia lėktuvas į Niujorką.

-Tavęs laukia, o ne mūsų. Aš lieku čia!

-Tikrai? Ir ką gi tu čia veiksi? Mesi universitetą, kad vėl eiti bomžauti? Tokie tavo planai? Aš neleisiu tau vėl taip žemai kristi.-Jis buvo toks kategoriškas, jog vos laikiausi neužmušusi, gal tuomet jo išdidumas nusileis iš taip aukštai.

-Mano gyvenimas, tu su tuo nieko bendro neturi! O dabar dink iš čia, nes iškviesiu policiją! Londonas tau ne Niujorkas, kur darei ką nori!

-Tu mane provokuoji, o vėliau verki, kad kažkaip tave nuskriaudžiau!

-Ir kaip aš tave provokuoju? Labai įdomu sužinoti! Gal išprovokavau, kad mane įduotum prostitucijai? O gal išprovokavau, kad prieš mano norą atimtui nekaltybę? Tik štai klausimas, kaip? Savo egzistavimu? Kaip aš tave išprovokavau?

-Ką čia paistai? Tu man niekados neatleisi, nors pati guleisi po manimi! Juk sakiau, kad...gailiuosi. Ką man dar padaryti? Tu man išties rūpi, suprask šį kartą aš nebėgsiu nuo savo silpnybės. Esi mano silpniausia vieta, visada buvai. Būtent todėl elgiausi su tavimi kaip asilas. Suprantu, jog tai labai neteisinga tavo atžvilgiu, bet aš supratau savo klaidą.

-Žinai ką? Netikiu, tu pats užmušei manyje pasitikėjimą. Tiesiog sutrypei!-Negalėjau jam net į akis pažiūrėti. Neleidau sau atleisti, nors giliai širdyje kažkas vis dar kuždėjo.

-Ką man padaryti, kad įrodyčiau tau?

-Palikti mane, jei išties tau rūpiu kaip man teigi, išeik. Pilnai iš mano gyvenimo. Palik savo darbą, nes kol tu dirbsi tame universitete ir gyvensi Niujorke aš ten nė kojos nekelsiu!-Mano žodžiai jį privertė nuleisti akis žemyn. Velniop, nesiruošiu jo gailėti, jis to tiesiog nenusipelnė.

-Gerai, kaip pasakysi. Tu turi pilną teisę manęs nekęsti ir aš puikiai suprantu. Išeisiu iš darbo, išvažiuosiu į kitą miestą tik suprask, kad man rūpi. Kaip Šekspyras kažkada pasakė "Vienintelė mano meilė kilo iš mano vienintelės neapykantos" Lėktuvas išskris kaip jau minėjau poryt.

-Aš pati parskrisiu. Turiu jau kur gyventi, nesijaudink tai ne tavo brolio namai. Nekišk čia Šekspyro, jis nebuvo toks šiknius kaip tu.

-Sutarta, parskrisk pati, bet noriu žinoti, kad viskas bus gerai. Duosiu tau pinigų, kad nusipirktum savo būstą, o vėliau savo anūkams ir taip toliau.-Jis išsiėmė iš savo kišenes piniginę su krūvomis kortelių.

-Nereikia. Viskas, gana eik. Man viskas bus gerai. Juk mano du pagrindiniai priešai palieka mane ramybėje.

-Atidarysiu tau sąskaitą. Kada ruošiesi grįžti?

-Kaip tik tu paliksi Niujorką. Man nereikia nieko iš tavęs, net pinigų. Tiesiog palik mane ramybėje. Šį kartą be jokių išimčių. Viskas, eik Aleksandrai. Mes jau pakankamai sugaišome laiko.-Mudu akimirką nutilome, tiesiog spoksojome vienas į kitą. Jo akys vėl kažką slepia. Netrukus kaip tyčia pasirodė Margaret. Ji nebus patenkinta jį čia matydama.

-Kas čia toks?-Drąsiai ji nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų, o vėliau staiga pažvelgė į mane.-Tik nesakyk, kad jis.

-Aš Aleksandras, bet jau išeinu.

-Vadinasi tas pats. Klausyk, aš nežinau kodėl ji aplamai su tavimi dar kalbasi, bet jei dabar neišeisi nežinau ką padarysiu. Nesuprantu, kaip dar drįsti čia rodytis po visko ką jai padarei?

-Sakau, kad išeinu poniute. Pasirūpinkit ja, sudie.-Išėjo nuleidęs galvą žemyn. O Margaret staiga užtrenkė duris ir įsitaisė į mane.

-Kokio velnio atidarei jam duris?

-Maniau, jog tai tu grįžai pamiršusi kambario raktą. Vėliau jis tiesiog pradėjo kalbėti ir aš visiškai pasimečiau.

-Mieloji, reikėjo tą pačią sekundę užtrenkti duris. Tokie kaip jis nenusipelnė būti išklausyti. Jis tikras niekšas. Iškarto matyti toks visas inteligentiškas ir žinantis savo kainą. Trumpai tariant pasipūtėlis. Bet jei atvirai suprantu, kodėl jis tau buvo kritęs į akį. Gražuolis, nieko nepridursi.

-Ne dėl grožio jis man patiko.

-Tai gal dėl savo toksiškumo? Liaukis.-Nusijuokė ji, o aš tik kritau ant lovos.

-Jis minėjo, jog paliks mane ramybėje. Sakė, kad išsikraustys iš Niujorko, išeis iš darbo.

-Ir tu juo patikėjai? Rimtai? Tu jam nė motais. Galiu lažintis, eilinį kartą tave bando apmulkinti. Liza, aš tau kaip savo dukrai patariu negrįžti į tą universitetą.  Juk ten jo karalystė, kas jam sutrukdys vėl sugrįžti?

-Nežinau, o ką man daryti? Pinigų kitur stoti aš neturiu. Pamatysi, jei jis išeis tikrai nesugrįš. Vos tik sužinosiu, jog jis išpildė savo pažadą grįšiu į Niujorką. Jūs juk man padėsite?

-Žinoma, po to ką tu man papasakojai, sunku būtų nepadėti. Atleisiu tą kvailą tarnaitę per kurią tave išvijo mano motina. Man ji pačiai niekad nepatiko, per daug užsisėdėjo.-Ji mane apkabino per pečius ir tą akimirką aš pasijaučiau, tarsi ši moteris išties būtų  mano mama. Ji galėjo užpildyti tą tuštumą, kuri atsivėrė augant be mamos šilumos.

-Ačiū jums.