Velniop tave

5.

Lėtu žingsniu, tarsi žvėris prisėlina prie manęs, lyg dabar aš pakliuvau į jo spąstus.

-Bijai?

-Ne, iš ko jūs sprendžiat?-O išties viduje vos susitvardžiau su padažnėjusiu pulsu. Jis lyg mato visus atsakymus kiaurai.

-Labai gaila, Pattison. Patarčiau susikišti savo išdidumą į vieną vietą ir paklusti savo šeimininkui.-Taip jau išėjo, kad jis prirėmė mane nugara prie lentos, o į nosį trenkė jo be proto stiprus aromato kvapas.

-Leiskit praeiti. Ką jūs sau leidžiat?-Nusukau žvilgsnį į šoną. Nenorėjau susitikti su tomis akimis, kurios veikia kaip hipnozė.

-Įsidėmėk aš čia įsakinėju, o tu klausai. Jei nuspręsi žaisti pagal savo taisykles gerai gausi per sėdimąją vietą.-Gąsdina savo šnabždesiu, o vėliau pakelia savo lazdelę man prie kaklo.-Varyk iš čia, bjaurioji. Jei iki rytojaus nepadarysi užduoties kurią daviau. Visą tualetą išlaižysi liežuviu. Lažinamės, kad palūši ir pasiimsi dokumentus?

-Klystate ponas Klarkai, aš pasieksiu savo tikslą ir po trečio kurso persikraustysiu į centrą.

-O tu tikra, kad išgyvensi iki to? Jums mieloji, tikėjau, jog pavyks pasiekti gerą rezultatą, bet kai sužinojau apie jūsų biografiją. Labai tuo ėmiau abejoti.-Sugriebė už mano megztinio kapišono taip prisitraukdamas prie savęs.-Jūs kartais nenusipirkote atestato? O gal užsidirbote jį lovoje?

-Jūs pasigailėsite, kad žeminate savo studentus. Tuojau pat išleiskite mane iš čia!-Baisiai susinervinau, kaip netrukus į klasės duris kažkas pabeldė. Nuostabu, kažkas mane išgelbėjo. Su nepatenkintu veidu dėstytojas sutinka į klasę užėjusį direktorių.

-Aleksandrai, kažkokios problemos?-Pažvelgė iš pradžių į mane, o vėliau į jį. Jis žinoma dabar išsisuks, kitaip ir būti negali.

-Taip, štai aiškinau vienai kvailutei, kad taip vaikščioti apsirengus mūsų universitete draudžiama. Gal jūs jai proto įkrėsite?-Suvertė visą kaltę man, tikras kalės vaikas. Atvirai man paskelbė karą, bet tikrai dėl jo neatsisakysiu savo svajonės. Pinigų ir taip nėra.

Rytoj duosiu jam tą darbą ir galės paspringti savo pačio seilėmis. Atestatą matai nusipirkau. Mano tėvas buvo profesorius, jis visuomet sakė, kad vienintelis kelias į sėkmę yra per žinias, bet jokiu būdu ne per lovą. Nežiūrint į savo kritinę padėtį nepradėjau pardavinėti savo kūno, nors Molė man vis mesdavo tokias užuominas. Esu aštuoniolikos ir niekam nė karto nebuvau atsidavusi, net įsimylėti neteko. Kažkada man protingas žmogus yra pasakęs, jog tai jausmas nuo kurio svaigsta galva, jautiesi pilnas energijos.
Sulaukiau savo autobuso ir patraukiau namo. Šiandien Eli laukia pirma šokių pamoka. Elizabeta manęs paprašė ją nuvesti. Oh...kiek mes prasiginčijome su ta mažąja neklaužada.

-Šie bateliai visai netinka prie sijono.

-Eli, tokiu tempu mes ten niekuomet nenuvyksime. Bent manęs pagailėk, man dar anglų kalbą reiks paruošti. Žinai kiek uždavė?-Priešais save išvydau vėl tą kvailį, kurio akys, tarsi keičia spalvą. Mane jei atvirai graužia smalsumas sužinoti jo tikrąją akių spalvą. Esu tikra, jog tamsios kaip pas patį velnią.

-Na gerai...renkuosi raudonus. O vaflių pakeliui nusipirksim?-Pasitaisė ji savo kasytes. Iš šono atrodo tokia meilutė.

-Ne, net neprašyk. Močiutė uždraudė.

-O gal tada bent guminukų? Liza maldauju!-Mažas vampyriukas, visada pasieks savo. Puikiai žinojau kaip jos tą energiją nuraminti kutenimu.-Baik!

-Nori saldumynų? Viskas ko turėtum norėti tai tik vaisiai.-Nesilioviau jos kutenusi, o ta neklaužada užrėkė per visą namą taip, kad pas mus atėjo tvarkytoja: