Velniop tave

32.

Liza.

Pramerkusi akis išvydau tamsų kambarį, o pati gulėjau ant kažkokio čiužinio. Atrodė grįžau atgal į pradžią, kai miegojau su benamiais. Mano rankos buvo surakintos antrankiais, man begalo drebėjo visas kūnas nuo šalčio. Netrukus durys atsivėrė, o pro jas įėjo pažįstamas veidas:

-Jau prabudai miegančioji gražuole? Kaip miegojai? Na kaip matai ne penkių žvaigždučių viešbutis, bet manau tau tinka.-Tai buvo Rafaelis, bet mane labiau neramino kas buvo jo rankoje. Didžiulis, kažko pripildytas švirkštas.

-Prašau nelieskite manęs, jau geriau iškart užmuškite kaip padarėte su mano tėvu.

-Ne, iš pat pradžių taip, norėjau tavęs atsikratyti, bet pagalvojau, jog uždirbsi man neblogus pinigus. Ar pasiruošusi kelionei į Europą? Esu tikras tau ten patiks. Kiekvienos merginos svajonė. Aleksandras prašė tau perduoti geros kelionės. Gaila, kad miegojai, būtumėte atsisveikinę.-Už jo atsirado dar du vaikinai.

-Ožys, nekenčiu jo kaip ir jūsų. Paleiskit, juk tiek metų nieko niekam nesakiau. Kokia esmė dabar kažką sakyti?

-Nesakei mieloji, nes nebuvo galimybės. Tikrai nesiruošiu laukti, kol ji pas tave atsiras. Gal kažką perduoti tavo dėstytojui? Žinok akimirką galvojau, jog vėl persigalvos, bet laimei jis tvirtas vyras, kuris laikosi savo žodžio. Juk verslas šimtus kartus svarbiau už kažkokią mergiotę, gerai, jog jis tai suprato.

-Jam ir purvo gabalas už mane svarbesnis. Perduokit, kad paspringtų savo turtais ir visais verslais. Nekenčiu jo.

-Gerai būtinai perduosiu, jog esi laiminga galiausiai atsisveikindama su juo, o dabar pasistenk nejudėti. Tavęs laukia ilgas miegas.-Staiga jo vaikinai sugriebė ir ištiesė mano ranką, kad tas galėtų suleisti migdomųjų. Nežinau kas manęs laukė, bet puikiai žinojau, jog galas visai čia pat. Net nespėjau pasipriešinti tik staiga užmerkiau akis.

Aleksandras.

Atsikratęs jos iškarto nuvažiavau pas brolį, kad pasikalbėti su sūnėnu. Vairuodamas vos kelis kart nepadariau avarijos. Aš jos nemyliu, ji man nerūpi ir čia mūsų istorija baigta. Jos laukia turtingi dėdės Dubajuje, o manęs sėkmė versle. Buvome susipykę su Rafaeliu, bet kai grąžinau tą mergiotę viskas tiesiog kaip vienu mostelėjimu atsitaisė.

-Sveikas dėde Aleksai, tėvas neminėjo, jog atvyksi. Užeik.-Duris kaip tyčia atvėrė Džastinas. Aš pasitaisiau kaklaraištį ir kilmingai užėjau vidun.

-Man reikia kai ką tau pasakyti. Manau bus geriau jei prisėsi. Bijau, jog šią žinią sunkiai suvoksi.

-Kas atsitiko?-Mudu prisėdome valgomajame. Viską jau buvau suplanavęs tad jokių klaidų nebus. Jo akyse paversiu Lizą skuduro gabalu, eiline mergina.

-Nežinau nuo ko pradėti, bet tu daugiau neišvysi Lizos. Ji pabėgo su daug įtakingesniu vyru, nenorėjo tavęs liūdinti todėl prašė pranešti manęs tau. Sakė, jog tavęs nebemyli ir nesiruošia grįžti. Štai tokia mūsų Liza, beširdė. Sakiau tau, bet netikėjai. Nekaltinsiu tu dar labai jaunas.

-Kaip suprasti? Ji gyvenime taip nepasielgtų. Su kuo pabėgo? Kodėl, kada? Aš visiškai pasimetęs.

-Suprantu tavo širdgėlą, bet jei netiki aš turiu įrodymų. Štai.-Parodžiau telefone jos nuotrauką su Rafaeliu. Ji miegojo jo glėbyje, mes viską puikiai surežisavome. Dabar vaikinas tikrai patikės.

-Negaliu...kaip ji drįso? Juk sakė, kad mūsų santykiuose ją viskas tenkina! Negi ji išties tokia? Nesąmonė! Dėde, prašau surask ją, esu tikras įvyko nesusipratimas. Ji tikrai taip nepadarytų! Man reikia su ja pasikalbėti!