Velniop tave

24.

Aleksandras.

Atėjo vakaras, o aš užsidėjęs kostiumą palikau namus. Užsuksiu į svečius pas savo brolį kaip ir žadėjau. Vakar pats to nesitikėdamas padariau sandėrį. Rafaelis mano senas pažįstamas, kuris padėjo atlikti kelis purvinus darbelius, bet dabar jis kėsinasi į mano nuosavybę. Jei atvirai man nusispjauti ant tos mergiotės, tikrai jos negelbėjau. Daviau tuos pinigus vien tam, kad šiek tiek palauktų, kol pats atsiskaitysiu su Pattison. Noriu sužlugdyti ją, atimti viską ką turi. Ji man paklus, o vėliau aš pats nugabensiu ją pas Rafaelį. Laikas pradėti teatrą, kuris vadinasi būti mandagiu su ta kvaiša. Pati užkibs ant mano kabliuko, tarsi žuvis.

-Sveikas, kodėl taip užtrukai?-Pasitiko mane brolis vos man pas juos užėjus. Dabar ta valkata gyvena čia, sakiau jai nežaisti šio žaidimo, bet nepaklausė. Greitai ji už viską atsiims.

-Aš juk laukiamas bet kuriuo laiku. Girdėjau turite naują gyventoją. Įsileisk į namus benamius, įsileisi tikras bėdas. Kokio velnio tu ją priėmei? Gadina mano sūnėną ne dienom, o valandom.-Prisėdome prie valgomojo stalo. Žinojau, jog ji stovi prie laiptų ir viską puikiai girdi.

-Jei tu apie Lizą, ji simpatiška mergina. Nematau bėdos jei taps mano marčia. Graži, maloni ir svarbiausiai mylinti mano sūnų. Ko daugiau reikia? Gersi viskio?

-Taip žinoma įpilk. Ji nemyli Džastino, šiandien mačiau kaip siūlė paslaugas pagyvenusiems vyriškiams po paskaitų. Vos nuvijau nuo mašinos. Kam Džastinui reikalinga kekšė?-Laukiau kol jos nervai pasibaigs ir ji galiausiai įlėks į valgomąjį, bet kol kas puikiai laikėsi.

-Baik jau, tu kažką painioji. Ji ne tokia, o jei net ir taip, mano sūnaus pasirinkimas. Galėsiu net klientų parūpinti.-Nusijuokė tas per visą namą. Nesuvokiu, ko jis ją gina? Na žinoma senas išgama, juk ji ryškiai jam patinka. Laiko klausimas, kada jis su ja pradės flirtuoti.

-Diego, aš rimtai išmesk ją kol nevėlu. Negadink sūnui gyvenimo, jis to nenusipelnė. Kaip brolis, brolio prašau.

-Tu atėjai čia dėl to? Geriau išgerk ir atsipalaiduok, mano sūnus žino ką daro. Jei tai tiesa ką kalbi, tuomet ilgai ji čionai neišbus.-Padavė man stiklinę su alkoholiu.

-Aš trumpam atsiprašysiu. Reikia į tualetą.-Staigiai pakilau nuo stalo ir patraukiau link laiptų prie kurių kaip tyčia buvo tualetas. Mūsų mielasis triušis ėmė šukuoti toliau, bet jam labai nepasisekė, nes piktas vilkas jį sugavo. Staigiai įsitempiau tą mergiotę į tualetą ir užrakinau duris.

-Kaip negražu klausytis svetimų pokalbių. Nepaklusni mergaitė.-Mano ranka jai nugulė ant sėdmenų ir stipriai juos suspaudė. Pats visu kūnu prispaudžiau ją prie sienos.

-Paleiskite, negalite taip elgtis. Ko jūs siekiate?

-Tu man skolinga. Pamiršai? Tau pasisekė, kad priimu natūra.-Dabar ji gali vaidinti išdidžią, bet aš juk puikiai matau kaip dega jos akys.

-Liaukitės, nieko aš jums neskolinga. Man vis vien galas, bet savo noru gyvenime neatsiduosiu tokiam kaip jūs.

-Baik Pattison, aš pajuokavau. Dar neįsikirtai mano humoro jausmo? Norėjau tik pasakyti, jog kol tave saugo dėdė Aleksandras esi saugi.

-Kai jau nebėra pasiteisinimų sakote, kad juokaujate. Kodėl negalite liautis man gadinti gyvenimo? Kam viso to cirko prieš Džastino tėvą? Visi už mus laimingi, išskyrus jus. Nejau taip sunku pasidžiaugti kitų laime jei savosios nesusikuriate?

-Argi tu su juo laiminga? Tu, juk nejauti to pačio žvelgdama į jį...-Uždėjau delną ant jos skruosto žvelgdamas tiesiai į tas pasimetusias akytes.

-Aš myliu jį, gana skiesti nesąmones.

-Baik melavusi, aš nesu jie. Matau tave kiaurai, tik atvėrk man savo širdį.-Mūsų lūpos buvo taip arti, jog atrodė pats neišsilaikysiu.-Aš tau nieko blogo nelinkėčiau.

-Ko jūs siekiate? Tik prašau atvirai.

-Noriu pasirūpinti viena, likimo nuskriausta savo studente. Pagalvok pati, juk jei linkėčiau tau blogo nebūčiau gelbėjęs nuo Rafaelio. Tu man nieko negali duoti, koks tikslas? Noriu atstoti tau tėvą, kurio netekai dėl kažkokių išgamų.  Nusipelnei geresnio rytojaus. Aš suprantu, jog buvau neteisus, kai tave įžeidinėjau, bet dabar pasiryžęs viską ištaisyti. Noriu, jog būtum laiminga.

-Nė nežinau ką jums atsakyti...-Mačiau jos akyse ašaras. Susigraudino, nuostabu to ir siekiau.

-Nesakyk nieko. Ateik rytoj šiuo adresu.-Padaviau restorano vizitinę.-Pavakarieniauti, draugiškai žinoma, nieko ne pagalvok. Aptarsime tavo mokslus, nes testas buvo apgailėtinas, bet tau leisiu išsitaisyti. Viso.-Sušnabždėjau į ausį ir dingau iš vonios kambario. Jaučiausi kaip nugalėtojas, tuoj ji atsidurs mano didesniuose spąstuose. Jai visiškas šakas ir matas.

Rytojaus vakaras atėjo žaibišku greičiu. Aš išdidžiai laukiau tos ožkos pasirodymo restorane. Buvau tikras, jog ji ateis ir štai ši įžengia tvirtu žingsniu į vidų. Akimis ima ieškoti manęs, o aš kaip džentelmenas pakylu iš savo vietos. Ji vilkėjo juodą suknelę, kuri tikrai ne jos kišenei įpirkti. Matau sūnėnas jau pasirūpino savo išrinktosios išvaizda.

-Koks jūs išblyškęs. Nesitikėjote, jog ateisiu?-Šyptelėjo savo idealia šypsena. Tokia trapi ir nuostabi mergaitė. Ta suknelė puikiai išryškino dar idealesnią figūrą. Pasodinau ją ir nieko nelaukęs pats atsisėdau priešais.

-Jei būčiau galvojęs, jog neateisi nė nebūčiau kvietęs. Aš ne šešiolikmetis berniukas, kuris nežino kokius priiminėja sprendimus. Atrodai puikiai.

-Jūs taip pat.

-Ką užsisakysi?

-Greičiausiai nieko, nes nė kepsnio neįpirkčiau.-Žvilgtelėjo į meniu tokiu kukliu žvilgsniu, kuris manęs nė kiek nestebino. Žinau tokias kaip ji.

-Teisingai, nes už viską moku aš. Liaukis elgtis, tarsi mes svetimi. Manimi gali pasikliauti, aš vienintelis, kuris tave supranta ir tau nori padėti. Tu, juk tai žinai?

-Taip...jūs vis mane gelbėjate, todėl ir sutikau ateiti čia. Norėjau padėkoti už tą įvykį bendrabutyje, aišku jums nereikėjo jų žudyti, bet aš vertinu, jog norėjote man padėti...-Jos net balsas virpėjo. Nemėgau tokių kūdakavimų, todėl nusprendžiau ją pertraukti:

-Viskas gerai, aš viską suprantu. Gyvenimas žiaurus, tai mane įpareigoja ginti silpnesnius. Nereikia dėkoti už kiekvieną menkniekį.-Uždėjau ranką ant jos delno nerūpestingai numesto ant stalo. Ji aišku susinepatogino, bet neskubėjo jo patraukti.

-Ar mūsų kalba eis apie testą?

-Apie viską. Mūsų kalba palies kiekvieną temą, juk turime dvasiškai suartėti. Sakyk ko dabar trokšti labiau už viską? Kas slegia tavo sielą?

-Kadangi mano mirties nuosprendis kaip ir nustatytas. Visad svajojau prieš pabaigiant gyvenimą suskaičiuoti žvaigždes. Žinau, jog skamba beprotiškai, bet visad norėjau tiesiog atsipalaiduoti ir su mylimu žmogumi išeiti jų skaičiuoti. Deja...tokio žmogaus dar nesutikau.

-O kas tuomet aš? Ar leisi man užimti to žmogaus vietą?

-Man regis pone Klarkai, kad mudu per daug nuėjome. Laikas keisti mūsų pokalbį, nes tuoj vienas iš mūsų peržengs ribą.-Ji patraukė savo ranką nuo stalo.

-Atleisk, tiesiog pamaniau, jog tu man jau atleidai.

-Aš atleidau, juk sakiau. Žinote, tiek to, jei taip norite mes dabar pat galime eiti jų skaičiuoti. Tai nereiškia, kad jūs mano mylimas žmogus, tiesiog....na jūs supratote.

-Puiki idėja, tik pradžiai pavalgykime. Nesijaudink, aš suprantu, kad mūsų šaltoji ledi neįsimyli. Žinau puikią, nuošalę vietelę skaičiuoti žvaigždes...