Velniop tave

36.Sugrįžk...

Liza.
Po kelių savaičių.

Grįžau į Niujorką kaip ir žadėjau. Aleksandras išties išėjo iš darbo, bei aplamai išsikraustė iš miesto. Ar aš jam kažką jaučiu? Sunku atsakyti, viskas ką galiu konstatuoti tik tai, jog meilė nedingsta per kelias dienas ar savaites. Manau viskam reikia laiko. Dabar vėl gyvenu su savo mažąja drauge Eli, kuri tiesiog nustėro mane išvydusi. Su ponia Elizabeta mes viską išsiaiškinome, pasirodė ta jų tarnaitė dar ir vagilė.

Dabar susikrovusi knygas į kuprinę ruošiuosi eiti į kitą paskaitą. Vieno žmogaus aš stengiausi vengti šiame universitete, bet jis vis tiek sugebėjo mane pasivyti.

-Liza! Palauk!-Už savęs išgirdau Džastino balsą, bet nė trupučio nestabtelėjau.-Mums reikia pasikalbėti.

-Aš neturiu apie ką kalbėti.

-Kur tu buvai? Tiesiog pradingai, o dabar dar ir šnekėti nenori. Pasakyk, ką aš padariau? Kodėl taip su manimi pasielgei?

-Tau tėvas su dėde kaip matau nieko nepapasakojo. Verčiau jų paklausk, manau jie geriau už mane viską žino.

-Mano dėdė išvyko. Aš nesuvokiu kas vyksta? Ką turėjo jie man papasakoti? Liza, gal gali kalbėti be visų tų užuominų? Tu išvykai su kitu vyru, o dabar dar taip mane atstumi.

-Džastinai, atstok! Tarp mūsų viskas baigta. Kokiu dar kitu vyru? Na jei taip manai, tuomet leisiu ir toliau galvok, kad aš su kitu vyru. Tau dėdė kaip supratau daug istorijų prikūrė apie mane. Koks buvo toks ir liko melagis.-Nusileidome į pirmą aukštą.

-Nori pasakyti, kad jis man melavo? Aš pats mačiau nuotrauką kaip tu gulėjai su kažkokiu vyru glėbyje. Gali nesiteisinti, tau mano dėdė visad blogas.

-Gerai, tikėk jo nesąmonėmis kaip mažas berniukas, o mane palik ramybėje. Nuo jūsų pavardės man jau bloga darosi.

-Liza, bet aš tau pasiruošęs atleisti. Patikėk, aš tave taip myliu, kad viską padarysiu.

-Džastinai, nereikia, aš tau nieko nejaučiu. Gana to spektaklio. Palik mane, tiesiog susirask kitą merginą, kurią mylėsi lygiai taip kaip mane.

-Negaliu, tokios kaip tu daugiau nesurasiu. Maldauju sugrįžk.-Toliau laikėsi savo, o man akimirką ėmė suktis galva. Kažkodėl labai pykino, gal ko užvalgiau. Dar tie visi jo skiedalai.

-Surasi dar geresnę. Nori aš tau pasakysiu visą tiesą? Po mano žodžių imsi nekęsti manęs. Aš permiegojau su tavo dėde ir ne vieną kartą. Išdaviau tave būtent su juo.-Jo veidas iškarto pakeitė spalvą, pasidarė baltas kaip popierius. Norėjau, jog jis pagaliau suprastų, kad nesu tobula kokia mane laiko.-Netikėta? Klausyk, aš žinau, kad žiauriai su tavimi pasielgiau, bet visa tai buvo tik mano ir Aleksandro žaidimas į kurį netyčia papuolei ir tu. Žinau kaip žiauriai skamba, atsiprašymas nieko nereikš, todėl tiesiog leisiu tau manęs nekęsti.

-Ką? Tu negalėjai taip pasielgti. Juk nekentei mano dėdės. Tai neįmanoma.

-Deja galėjau. Dabar taip pat jo nekenčiu. Taip, susitaikyk aš tai padariau. Visai apie nieką negalvojau išskyrus poną Klarką, štai šio žaidimo rezultatas šimtai sudaužytų širdžių.-Mes priėjome klasę, o man atrodė jog tuoj atsijungsiu.

-O aš idiotas maniau, jog myli mane. Buvai viskuo, dėl tavęs galėjau padaryti absoliučiai viską. Tai dėl tavęs Aleksandras išvyko? Išdavikė, tu blogiau nei jis.

-Mes abu vienodi, todėl tokie kaip tu priversti per mumis kentėti. Palik mane ramybėje, prašau.-Tą akimirką aš tik pajaučiau kaip sukyla skrandžio turinys, laimei spėjau pasiekti tualetą. Palikau Džastiną ten taip ir stovėti. Pačiai viduje taip sunku, nes puikiai supratau kaip jis jautėsi. Juk su manimi pasielgė labai panašiai. Prie tualeto praleidau gal pusvalandį, kol nustojo pykinti. Nuostabu, dabar dar sveikatą per nervus susigadinau.

Vėliau manęs laukė ir anglų kalbos paskaita, bet be jo, ji visiška nuobodybė. Kur tas šaltas žvilgsnis, kuris sugeba sukelti tiek emocijų? Viduje buvo visiška tuštuma. Namo grįžau visa išsekusi, pastarosiomis dienomis neturiu jokių jėgų.

-Liza!-Man į glėbį atbėgo Eli, aš su išskėstomis rankomis žinoma ją pasitikau.

-Mažoji neklaužada, ar atlikai namų darbus?

-Beveik, bet liko viena užduotis, kurios nesuprantu.

-Puikumėlis, aš kaip tik tau ją paaiškinsiu. Tik duok atsikvėpti, labai pavargau.-Akyse net tamsu darėsi kaip buvau pavargusi, todėl tiesiog kritau svetainėje ant sofos.

-Močiutė sakė, kad pagamintum man blynų, bet jei tu pavargusi, aš pati moku.

-Tik neliesk nieko virtuvėje, aš tuoj pagaminsiu, nes man rodos sudeginsi visą namą su savo kulinarijos gebėjimais.

-Liaukis, man jau beveik vienuolika. Aš puikiai gaminu. Pamatysi.-Ji staigiai nubėgo į virtuvę, o aš žinoma turėjau lėkti paskui, bet vos tik pakilau nuo sofos staiga atsisėdau atgal. Labai apsisuko galva, atrodė ateina paskutinioji. Užmerkiau akis ir taip prasėdėjau gal penkias minutes po kurių, lyg tais viskas susitvarkė. Vos užėjusi į virtuvę išvydau mažąją gaminant prie puodų. Ačiū dievui dujinės dar nespėjo įjungti.

-Eli, juk prašiau manęs palaukti. Argi taip sunku?

-Bet tu blogai jautiesi.

-Aš puikiai jaučiuosi.-Kaip tyčia ant tų žodžių ėmė svaigti galva ir šį kartą net nepastebėjau kaip atsijungiau.

Atsibudau aš jau važiuodama greitosios pagalbos mašina. Pamenu tik tiek, kad greta manęs sėdėjo Elizabeta, bei kažkokia man nepažįstama moteris, veikiausiai darbuotoja.

-Liza, ačiū dievui prabudai. Mes taip dėl tavęs išsigandome. Tu tik gulėk ramiai tuoj atvažiuosime į ligoninę.

-Sveiki, kaip jaučiatės?-Paklausė manęs gydytoja, o aš atrodo prarijau liežuvį.

-Ne per geriausiai.

-Ar ką nors skauda?

-Pilvą, bei galvą. Nieko daugiau.-Atsakiau į jos kelis klausimus, kaip automobilis staiga sustojo. Ligoninėje manęs laukė pokalbis su daktare ir kraujo tyrimas. Jau gal valandą sėdime priimamajame, kur kas kelias minutes seselės ateina matuoti man pulso.

-Dievaži, kiek dar teks laukti?-Sumurmėjo Elizabeta, kuri kantriai laukė rezultato kartu su manimi.

-Dar kelias valandėles. Ko tikėtis? Čia gi Niujorkas. Pilna tokių kaip aš sėdinčių.

-Suprantu, bet galėtų pasiskubinti, juk mokame už mediciną.-Po kažkiek laiko mus vėl pasikvietė daktarė pas save į kabinetą, kur teko išgirsti ne pačią maloniausią tiesą:

-Jūsų kraujo rodikliai rodo, kad organizmas labai išsekęs. Labai trūksta įvairiausių medžiagų, todėl jums teks suleisti lašelinę, o tada galėsite keliauti namo. Pasistenkite daugiau valgyti daržovių.

-Juokaujat?-Įsiterpė Elizabeta.-Mes čia tiek laiko pralaukėme, kad pasakytumėte valgyti daugiau daržovių? Kažkoks absurdas.

-Na taip, ačiū už jūsų kantrybę.-Atsakė jai daktarė. Kažkodėl ponia Elizabeta ne pačioje geriausioje nuotaikoje. Nors aš jos nekaltinu, dabar jai tenka su manimi tampytis po ligonines dėl menkniekių.

Po kelių valandų mes grįžome namo, kur aš tiesiog nieko nelaukusi kambaryje užmigau. Jaučiausi labai nemaloniai, kad pridariau tiek rūpesčių dėl nieko.

Ryte vėl teko keltis ir eiti į universitetą, bet vietoje to sugebėjau dar apsivemti. Velniai rautų, tikrai pašlubavo sveikata, bet medikai nieko bloga nerado, o gal kaip visad klydo. Nežinau ar tai sutapimas, bet vos tik pagalvojau apie juos sulaukiau skambučio. Man skambino iš ligoninės:

-Klausau.

-Sveiki, ar kalbu su miss Liza Pattison?

-Taip, tai aš.

-Skambinu jums pranešti, kad vakar ligoninėje įsivėlė klaida ir jums buvo neteisingai nustatyta diagnozė. Prašome skubiai atvykti iki priimamojo.

-Kažkas rimto?...