Velniop tave

21.

Liza.

Žinoma, išėjo jis prieš geras dvi valandas iš mano kambario, bet vis negrįžta. Kažkodėl nuojauta kužda, jog nebesugrįš. Mintyse meldžiau tik, kad neiškrėstų kvailystės. Būčiau išėjusi į koridorių patikrinti, bet buvau pernelyg išgąsdinta. Aš išties nė nepastebėjau kaip po maždaug valandos užsnūdau, o gal tiesiog atsijungiau.
Ryte aš žinoma susitvarkiau ir patraukiau link universiteto. Ten manęs laukė grandiozinė paskaita su tuo pabaisa. Nors po vakarykštės dienos, man jis labiau priminė sergėtoją. Visuomet atsiranda, kai man labiausiai reikia pagalbos.
Užėjau aš į klasę, lyg niekur nieko. Buvau pirmoji, kuri atėjo, bet štai net dėstytojo nebuvo. Viduje mane apėmė kažkoks jaudulys. Na nieko su juo negalėjo atsitikti, tuoj ateis į klasę su savo kvailais komentarais.

-Liza, nuo kada tu tokia ankstyva?-Užeina mano draugės į klasę, o aš tik nuleidžiu akis žemyn.

-Nematėte dėstytojo?

-Matyt nematėme, bet kai ką girdėjome.-Tarė Katerina atsisėsdama ant kėdės. Jos abi tik susižvalgė su Andžela ir tylėjo kaip kokios pelytės.

-Na tai sakykit. Ką girdėjote? Jūs mane gąsdinat.

-Vienu žodžiu, vakar maždaug vidurnaktį rasti buvo jaunuolių kūnai sudegusiame automobilyje. Juos surado mūsų dėstytojas, todėl dabar yra pagrindinis liudininkas. Girdėjau šiandien jis neatvyks į universitetą. Gal ir gerai, nes aš nepasiruošiau diktantui.-Šmaikščiai pridūrė Andžela, o man visos galūnės nutirpo.

-Tie jaunuoliai iš mūsų universiteto?

-Greičiausiai. Labai gaila, kad taip atsitiko tikiuosi atsiras kaltininkas kas tai padarė, nors greičiausiai, kad jie patys būdami girti užsibaigė.

-Merginos, pasakykit, kad aš susirgau ar dar kažką. Man reikia eiti!-Atsistojau nuo kėdės ir nieko nelaukusi išlėkiau iš klasės. Žinojau, jog jis pridirbs kažką nedovanotino, reikėjo jį sustabdyti. Esu tikra ten tų pačių vaikinų kūnai, kurie kėsinosi išprievartauti. Laimei žinau kokią pamoką turi Džastinas, o jis turėtų žinoti kur randasi jo dėdė.
Nulėkiau į trečią aukštą ir susiradau reikiamą kabinetą, pamokos dar neprasidėjo, todėl jis turėtų būti laisvas.

-Džastinai, galima tave minutėlei?-Atitraukiau vaikiną nuo intensyvaus žaidimo kortomis su jo bendrakursiais. Jis išėjo pas mane į koridorių nieko nesuprasdamas.

-Atrodai visa išbalusi, viskas tvarkoje?

-Ne, tai yra taip, viskas gerai. Klausyk, galėtum paskambinti savo dėdei ir paklausti kur jis dabar randasi? Man reikia žinoti.

-Tau reikia mano dėdės? Kam? Jis tau kažką padarė, juk prašiau su tavimi elgtis atsargiau. Na jis kaip visada.

-Ne, ne tame reikalas. Tiesiog paskambink ir paklausk, meldžiu!-Tokiu beviltišku balseliu jo paprašiau, kad jam nebeliko kur dėtis. Jis išsitraukė telefoną ir nieko nelaukęs surinko Aleksandro numerį. Garbės žodis vos nenualpau iš to nekantrumo. Po jų pokalbio Džastinas man tik pridūrė:

-Jis savo namuose. Gal paaiškinsi kas nutiko?

-Puiku.-Sunkiai atsidusau.-Nieko neįprasto, tiesiog pamiršau paduoti namų darbus, kurie yra labai svarbūs. Jų negavęs tas niekšas įrašys man neigiamą, štai ir viskas. Iki, ačiū už pagalbą!-Greitai sumalusi išlėkiau pro universiteto duris laukan. Man pasisekė, jog žinau to tirono adresą. Su taksi jo namus pasiekiau per pusvalandį. Nežinau ką aš jam pasakysiu, bet geruoju mūsų pokalbis nesibaigs. Jo dideli vartai kaip tik buvo atverti. Mano kūną žinoma apėmė baimė, bet su ja jau tvardytis išmokau. Nieko nelaukusi ėmiau beperstojo skambinti į duris, bet deja jas man atvėrė ne pats šeimininkas, o tvarkytoja: