Velniop tave

30.Nesusipratimas...

Liza.

-Atleiskit, sutrukdžiau?-Virtuvėje pasirodė Aleksandras, o aš tik staigiai atsitraukiau nuo to bepročio. Jis labai klastingas, bei naglas jaunuolis.

-Viskas ne taip kaip atrodo. Na Lorenzo, sakyk ką nors! Juk toks drąsus buvai prieš kelias sekundes!

-Lorenzo, man nereikia nieko aiškinti, aš puikiai žinau mūsų Lizos kainą. Neprivalai man teisintis aš juk ne tavo vaikinas. Jūs pratęskite, aš tik norėjau stiklinės vandens.

-Nesijaudink dėdė Aleksas nieko jam nesakys. Aš su juo pakalbėsiu.-Sušnabždėjo jis man į ausį, kaip aš staiga sudaviau jam per skruostą.

-Nedrįsk prie manęs artintis!-Norėjau palikti virtuvę, bet jis staiga sugriebė mane už rankos ir trenkė į greta stovėjusį šaldytuvą. Visiškas idiotas, kažkokia trenkta šeimynėlė. Vos tik jam tai padarius man į pagalbą atlėkė mylimas dėstytojas, kuris sugriebė jį už kaklo atitraukdamas nuo manęs.

-Nedrįsk liesti moters kvailas snarglį! Tėvas neišmokė? Teks pamokyti man, kad visam gyvenimui įsimintum.-Užlaužė jam ranką ir nusitempė kažkur už sienos.

-Pone Klarkai, nereikia!-Sušukau lėkdama jiems iš paskos. Jis jį nusivedė į tualetą, kur tiesiog paėmęs už plaukų įkišo veidą į klozetą. Vaizdas atrodė labai kraupiai, net jei tai daro mūsų pats žiauriausias tironas.

-Atsiprašyk šūdo gabale! Kaip patinka vanduo? Kvepia? Ko tyli, liežuvį prarijai?

-Liaukis Aleksandrai, prašau!-Meldžiau žiūrėdama į ta vargšą vaikiną.

-Kaip tau Ponas Klarkas! Etiketą pamiršai? Aš ne tavo bendraamžis!

-Gerai, ponas Klarkas, bet gal jau paleiskit jį! Tuoj uždus!-Visas tas sąmyšis pritraukė Diego dėmesį, kuris tuojau pat atsirado greta manęs.

-Kas vyksta?

-Paklauskite savo brolio, kuris jaučia malonumą kankinti kitus.-Neatlaikiusi viso to cirko tiesiog išlėkiau į terasą, kur buvo visi svečiai, bei žinoma Sofija su Džastinu.

-Mieloji, kur tu buvai? Mes jau pasigedome.-Priėjo jis prie manęs ir pabučiavo į ranką.

-Padėjau susitvarkyti, aš labai pavargusi. Eisiu turbūt atsigulsiu pas save kambaryje.

-Palauk, mudu jau gana ilgai bendraujame. Nenori persikraustyti pas mane į kambarį? Mes gi pora.

-Džastinai, juk sakiau vėliau, aš dar nepasiruošusi. Vieną dieną būtinai miegosime kartu, bet ne dabar. Perduok mamai geros šventės.-Apsisukau, kad išeiti kaip jis pridūrė:

-Liza! Net nepabučiuosi?-Po jo žodžių tik pavarčiau akis į viršų ir greitai bakstelėjau į lūpas.

***

Ramiausiai šnekučiavausi su draugėmis klasėje, kol pro duris neįėjo bibliotekininkė.

-Sveiki visi, jau galite pasikeisti vadovėlius. Jūsų dėstytojas ateis į klasę vos tik jums juos išsidalinus. Man reikia dviejų žmonių, kurie galėtų padėti atnešti knygas.-Tarė ji, kaip aš staiga pakėliau su keliais kursiokais rankas į viršų. Mūsų mielam mokytojui neįtiko mūsų knygos, todėl jis užsakė naujas.-Gerai tu ir tu ateikit su manimi.

-Sėkmės.-Sušnabždėjo man Katerina, kaip aš pakilusi nuo kėdės išbėgau į koridorių. Su manimi ėjo kitas kursiokas, mudu nelabai mėgome vienas kito.

-Štai krūvelė tau.-Bibliotekoje man į rankas davė krūvą knygų, kurių svoris priminė akmenis.

-Sunkios.-Sumurmėjau ir išėjau link klasės. Tik štai mano dėmesį patraukė iš matematikos kabineto sklindantis pažįstamas balsas. Norėjau ramiausiai jį praeiti, bet durys buvo šiek tiek pravertos. Vos tik užmečiau akis į vidų išvydau tą patį bejausmį monstrą bučiuojantį mūsų jauną matematikos mokytoją. Net rankos suvirpėjo, bet stengiausi neišmesti knygų, nors buvo be galo sunku. Vos tik išvydau kaip jis pradeda ją nurenginėti nuėjau į priekį. Akyse, tarsi viskas aptemo, ėmė kauptis ašaros. Niekšas, kitaip nepavadinsi.