Velniop tave

1.

Po keturių mėnesių.

Pow Liza.

Atvažiavome su merginomis į vietinę Niujorko stotį. Čia viskas taip svetima, nepalyginsi su mūsų užkampiu.

-Katerina, paskambink savo dėdei. Lai mus sutinka.-Tarė Andžela, dabar mes sukome galvą kur apsistosime.

-Alio. Taip mes tryse. Ką? Na gerai.-Išjungė ji telefoną kaip šypsena migom dingo nuo jos veido.-Liza, vienu žodžiu jis išnuomojo tik dvivietį kambarį, o ten daugiau nei dviejų žmonių vestis negalima. Tu tik nesupyk, gerai? Mes galime tau paieškoti kur nors pigiai pernakvoti.-Mačiau iš jos veido kaip jai buvo nepatogu. Man žinoma ne naujiena miegoti lauke, bet prie to priprasti vargu ar įmanoma. Aš tik dėkoju likimui, kad ištrūkau iš to kaimo.

-Nepergyvenk. Draugui paskambinsiu, jis netoliese gyvena. Susimatysim. Po kelių dienų prasideda studijos?

-Po penkių. Paskambink kaip įsikursi. Mes jaudinsimės.-Įsėdo jos į taksi automobilį, o aš sunkiai atsidusau. Na ką gi, sveika atvykusi į stotį. Gerai, kad bent daiktų ne per daugiausiai. Piniginėje gal dvidešimt dolerių ir kuo aš galvojau, kai rinkausi daiktus iš tos skylės.
Gana miela vietelė, stotį supo didžiulis parkas su daug medžių. Labai didelis miestas, nieko nuostabaus jei kartais pasiklysčiau. Netrukus prisėdau ant suoliuko, kaip išgirdau kažkokį ginčą:

-Nupirk šokolado!

-Eli, tau negalima. Tu sergi diabetu.

-Bjaurybė, viską močiutei pasakysiu ir ji tave atleis.-Leptelėjo maža mergaitė, kuriai buvo maždaug aštuoneri. Tokia mažutė, bet charakterį jau rodo. Savaime aišku, jog pykosi su aukle. Po kelių minučių lauke atsirado pagyvenusi moteris su raudonu kostiumu, mergaitė nubėgo iškarto pas ją.-Tu prižadėjai, kad ji atvyks. Kur mama?

-Aukseli mano, ji dirba.

-Tada aš pati važiuosiu pas ją.-Pradėjo bėgti į visai kitą pusę. Man rodos tampu šeimyninės dramos  liudytoja.

-Ei grįžk, Eli! Kas per velniava? Kiek galima? Mes atiduosime tave į internatą.-Pradėjo nervuotis moteriškė, nuo tokių emocijų iškarto apetitas pradingo. Geriau eisiu pasivaikščioti gatvėmis, paieškosiu darbo. O kas liečia mano gyvenamąją vietą išsiaiškinsiu vėliau.
Iš pat pradžių buvo baras kuriame ieškojo padavėjos, bet dėja kažkuo jiems neįtikau. Apie virėją picerijoje aplamai patylėsiu, kai vos nesudeginau virtuvės. Vienu žodžiu atgal į stotį grįžau aš tik vakare. Be galo pavargau nuo šios siaubingos dienos. Įsitaisiau ant suoliuko ir užmerkiau akis, svarbiausiai nesutikti maniakų, dėl viso pikto turiu dujų balionėlį.

-Pasislink!-Pažadino mane gana pažįstamas balselis. Nejaugi ta pati mergiotė?

-Nelabai mandagu, princese. Tau tikrai reikėtų gero diržo. Matei kaip močiutė pergyveno.

-Vaikų nieks nemuša.-Atšovė ta, o aš pastebėjau, jog jai beveik išsileido supinta, graži kasa.

-O tokius kaip tu derėtų.

-Ką? Aš tuoj...

-Močiutei pasiskųsi? Išmok spręsti problemas pati. Kiek tau metų?-Vos neatsijungiau su ja kalbėdama. Taip traukė nusnausti minutėlei.

-Dešimt.

-Jau tokia didelė. Gerai, mieloji neklaužada, gali toliau ožiuotis. Aš einu miegot.-Vėl atsiguliau ant suoliuko, tikėdamasi nors kelias valandas nusnausti.

-Palauk, o kodėl tu čia?

-O tu?-Atsakiau į klausymą klausimu.

-Mamos laukiu ir pakol ji nepasiims manęs, namo tikrai negrįšiu.