Velniop tave

29.

Liza.

-Meilute, man rodos tu tiesiog nemoki šokti. Nesugebi patenkinti savo partnerio kaip ir intymiuose dalykuose. Todėl nekaltink savo dėstytojo jei esi pati nevykusi. Priimsiu tavo mestą frazę kaip iššūkį. Nuo šiol šoksi su manimi.

-Ką?-Suriko Teresa visa pasipūtusi ir nepatenkinta. Akimirką atrodė, jog tą pačią minutę užmuš.

-Nekriuksėk niekam tikusioji, eik pašok tu tuo spuogiumi. Na drąsiau Pattison, ar jau pridarei į kelnes? Bijai? Ateik.-Ištiesė man ranką, kurią aš nedrąsiai patraukiau sau nuo akių. Jis staigiai prisitraukė mane prie savęs, o aš stengiausi nežiūrėti jam į akis.

-Bijoti ir nekęsti yra du skirtingi dalykai.-Sumurmėjau jam kol tas naglai nuleido savo akis žemyn.

-Graži maikutė tik labai jau vulgari. Sakyk kiek jau vyrų buvo ją nuvilkę? Juk tu jau nebe ta gera mergaitė, praradai nekaltybę.

-Liaukitės, nes tuoj pat išeisiu. Man jau pabodo jūsų kvailos provokacijos.-Staiga jis mane apsuko taip, jog mano nugara susilietė su jo krūtine.

-Na ką tu, aš tavęs nieku gyvu neprovokuočiau. Čia tu provokuoji mano studentus. Vedi iš kelio jaunus vaikinus, tau ne gėda? Žinok iš jų daug neuždirbsi, jie tik studentai daug neturi.

-Viskas įkyrėjote iki gyvo kaulo.-Užlipau jam ant kojos ir pabėgau. Gaunasi, jog visos mūsų šokių repeticijos praeina štai taip. Geriau nueisiu, pasėdėsiu bibliotekoje kol pasibaigs ši paskaita.

Po pusės metų.
Liza.

Taip tęsėsi mūsų barniai vos ne kiekvieną pamoką, atrodė vėl sužvėrėjo, bet štai manęs nelietė nei pirštu. Ačiū Dievui nemačiau jo visą mėnesį, nes išėjo atostogų, bet nuojauta kužda, jog labai greitai vėl išvysiu. Šiandien Džastino mamos gimtadienis, todėl nusimato didelė šventė. Viskas vyks jų namuose teliko sulaukti svečių.

-Uoj Liza, kam tu taip vargsti? Juk yra tarnaitės palik indų plovimą jų rankoms.-Tarė man Sofija, kol aš šiek tiek tvarkiausi.

-Viskas gerai.-Atsakiau jai kaip pasigirdo skambutis į duris.

-Nueisiu atidaryti.-Užsukau kraną ir nubėgau prie durų. Jas atidariusi išvydau tą tironą kurio nemačiau gana ilgą laiką. Visas toks pasipuošęs su raudonomis gėlėmis rankose.

-Tu dar čia? Maniau, jog Džastinas atėjo į protą ir tave išvijo, bet deja...kaip matau valkata vis dar rūmuose.

-Pasprinkite.-Sumurmėjau ir jau apsisukau, kad nueiti, bet tas tironas sugriebė mane už riešo atitraukdamas atgal.

-Su manimi kvaila lėlė taip nekalbės. Atsiprašyk, molio gabale.

-Užsi...-Čia mane pertraukė man už nugaros pasirodęs Diego:

-Kas čia vyksta? Aleksai, kaip malonu tave matyti broli! Tu pirmas mūsų svečias, nustebinai! Eime, sėstis prie stalo. Liza palydėk svečią.

-Palauk, mudu su Liza turime aptarti kelis mokslo klausimus. Privačiai. Gal atsirastų koks laisvas kambarėlis?-Galvoje jau įsivaizdavau ką jis sugalvojo, o tai nieko gero nežadėjo. Velniai žino ko siekia ta kvaila jo makaulė.

-Taip, žinoma. Antrame aukšte pilna laisvų kambarių, galite eiti.-Šie jo žodžiai pasiuntė mane į pragarą. Tas monstras nusitempė į pirmą pasitaikiusį kambarį viršuje. Tai buvo tuščias miegamasis su didžiule lova.

-Man gana tavo išsišokimų, laikas gerai pamokyti. Žinai kaip ilgai to laukiau?-Numetė mane ant lovos, o aš nebejaučiau savo sveiko proto. Seniai jis taip prie manęs nesilietė.

-Atstok.-Norėjau pasikelti, bet jis užgulė mane prisispaudamas visu kūnu.

-Nesipriešink, mačiau kaip nužiūrinėjai mane pamokose. Tu galvoji, jog nepastebėjau kaip jaudiniesi mane matydama. Esu tikras per tiek laiko pasiilgai savo mylimiausio mokytojo.-Ėmė bučiuoti kaklą, o pirštais jau beveik nuvilko suknelę. Viskas kas buvo ant manęs tiesiog krito ant žemės. Staiga jo lūpos pasiekė krūtinę, nuo ko aš per dantis įtraukiau deguonies. Jaučiau ant savo odos kaip jis nusišypso ir šiek tiek įkanda. Kandžiodamas odą leidžiasi žemyn. Kai jo lūpos pasiekė apatinių kraštą nebesulaikiau aimanos. Nieko nelaukdamas atsikratė kelnaičių ir įėjo dvejais pirštais. Iš mano lūpų išėjo jau daug garsesnė dejonė, nuo ko Aleksandras tik įsisiurbė į manąsias lūpas vis neatsižaisdamas su mano kūnu.

-Prašau nekankink manęs. Geriau jau liaukis, mus išgirs.-Sumurmėjau jam vos kvėpuodama.

-Noriu tavęs visos kiek tik įmanoma gauti.-Paskubino tempą, nieko nelaukęs nusiėmė kelnes. Vienu judesiu mes susijungėme, tą akimirką galvojau atsijungsiu. Staigiais judesiais jis vertė mane dejuoti vis garsiau. Nagais įsikabinau jam į nugarą nelabai suvokdama ką darome. Aš jo be proto pasiilgau, visų tų glamonių ir prisilietimų. Po kažkurio laiko mes baigėme vienu metu, tą akimirką atrodė širdis iššoks iš krūtinės.

-Bent pabučiuok prieš išeinant.-Sušnabždėjau spoksant jam į akis. Jis juk pas mus dominantas vargu ar išpildys mano prašymą.

-Nenoriu būti švelnus, aš ne toks.

-Mačiau tave visokį, mudu čia vieni. Velniai rautų koks vis dėlto jūs bailys. Nesugebate nė pabučiuoti prieš paliekant.-Mano žodžiai paveikė jį ir tas trumpai susilietė su manimi lūpomis.
Jis buvo pirmas, kuris paliko kambarį, o aš po kelių minučių iš paskos.

Likusį vakarą tiesiog laikėmės atstumo. Susipažinau su Džastino antros eilės pusbroliu, kas labai nepatiko Aleksandrui. Visas namas buvo pripildytas įvairiausių svečių.

-Džastinui pasisekė su tavimi. Neįsivaizduoju tik ką tu radai tame nevykėlį. Jis nė musės nesugeba užmušti, toks bailys. Aš net nejuokauju.-Tarė mano naujas kompanionas, kol aš rinkau indus nuo stalo.

-Kodėl taip sakai apie savo pusbrolį? Jis puikus žmogus, idealus vaikinas.

-Aha ir toks nevykęs, kad gėda. Mūsų visai giminei teršia vardą, visi tai žino. Negaliu suprasti kaip gali aplamai su juo būti? Girdėjau dėdė Aleksas, net į universitetą įkišo, nes pats nieko nesugeba. Jis pas mus pasididžiavimas, tau pasisekė, kad jis tavo dėstytojas. Labai jį gerbiu, bet gaila, jog jo numylėtinis tas mėmė.

-Tavo dėdei Aleksui dar labai toli iki Džastino intelekto. Mano nuomonė visai kitokia. Tavo pusbrolis labai mielas vaikinas, o štai dėdė toksiškas iki negalėjimo.

-Jis kietas, už tai turi tiek daug galios mūsų versle.

-Kokį verslą jie įkūrė?-Padėjau indus į kriauklę. Mane labai domino visos detalės apie tą slaptąjį verslą.

-Negaliu sakyti, bet manau tavimi galiu pasitikėti. Tu juk niekam nesakysi?

-Žinoma, kad ne, juk net neturiu kam.

-Kiek aš pats girdėjau... na man tėvas prasitarė vieną dieną, jog jie užsakovams parūpina narkotikų Europoje. Dar minėjo kažką apie merginas, bet nelabai ką supratau, nes jis buvo girtas. Ir svarbiausiai pasakė, kad už viską atsakingas Aleksandras. Čia pagrinde jo verslas. Tik niekam nedrįsk prasitarti.

-O Dieve...štai iš kur visi tie nežmoniški turtai. Gaunasi jis įkišo į savo nešvarius darbelius ir Diego, bei visą šeimą?

-Na...Džastino tėvas taip pat turi įtakos verslui, bet ne tiek kiek Aleksandras. Nežinau kaip jie įkūrė visą tai, bet sustoti nežada. O tu? Papasakok ką nors apie save. Iš kur tu? Esi labai graži.

-Ačiū. Ilga istorija, aš atvykau iš užmiesčio. Gavau vietą universitete, todėl viskas taip susiklostė, kad sutikau Džastiną. Man galima sakyti labai pasisekė.

-Čia jam pasisekė.-Sumurmėjo ir netikėtai pabučiavo į lūpas. Kaip ten sakoma, kad problema po vieną nevaikšto...taip, labai teisingai, nes į virtuvę staiga užėjo...