Velniop tave

34.

Aleksandras.

Po kelių dienų.

Sužinojęs, jog lėktuvas greičiausiai pakils po dviejų savaičių nusprendžiau pats vykti į Londoną. Negalėjau tiek laiko kentėti galvodamas apie ją, bet nematydamas. Ji grįš namo ankščiau ir taškas. Pasirūpinau, jog visos merginos būtų apgyvendintos prabangiausiame miesto viešbutyje.

Pasiekęs Londoną užsukau nupirkti gėlių kaip atsiprašymui. Aš žinoma suvokiu, jog ji man sunkiai atleis už viską ką pridirbau, bet vis dėlto viliuosi jos supratingumo. Mano rankose didžiausia raudonų rožių puokštė, gražiausiai ledi pasaulyje.
Susiradau jos numerį dvidešimt pirmame aukšte ir mandagiai pabeldžiau į duris. Maniau, jog neįleis, bet staiga durys atsivėrė. Ji tikrai nesitikėjo mane išvysti.

-Sveika.-Stovėjau kaip koks pasimetęs paauglys, kaip staiga ji man nieko neatsakiusi sudavė per skruostą. Nemeluosiu, tai buvo pats stipriausias antausis, kurį kada nors esu gavęs nuo merginos.

-Dink iš čia! Palik mane ramybėje!

-Nusipelniau. Mums reikia pasikalbėti.

-Aš taip nemanau.-Jau norėjo uždaryti duris, bet aš laiku pakišau pėdą tarpduryje.

-Maldauju išklausyk manęs. Aš žinau, kad man ilgai neatleisi...

-Aš tau niekados neatleisiu! Suknistas šūdo gabalas! Kaip išvis suradai įžūlumo pas mane ateiti? Sugriovei gyvenimą, išdavei, o dabar dar nori tęsti man tampyti paskutines nervų ląsteles! Dink iš čia!

-Taip taip, aš mulkis žinau, bet aš pasiruošęs dėl tavęs pasikeisti. Suprask, aš nebegaliu apie tave negalvoti. Žinau kaip tave skaudinau, žeminau, bet prašau atleisk man. Viską padarysiu, ko tik paprašysi.

-Žinai ko aš tavęs paprašysiu? Dingti iš mano gyvenimo! Patrauk koją! Nešvaistyk mano laiko! Pakankamai jo atidaviau tau!

-Liza, meldžiu...bent rožes priimk.

-Eik su savo rožėmis, žinai kur?-Sugriebė iš mano rankų gėles ir metė tiesiai į greta stovėjusią šiukšlių dėžę. Man nepatiko jos toks elgesys, bet nesiruošiau nieko daryti prievarta. Noriu, jog ji suprastų, jog aš taip pat galiu keistis.

-Aš suprantu, kad manęs nekenti. Esu toks ir toks, bet duok man šansą.

-Žinai kiek šansų esi turėjęs? Eik geriau pasidulkink su savo kekšėmis, kurias vėliau siunti į Europą! Palik mane ramybėje!-Keista, bet jos veide daugiau nemačiau tos silpnos mergaitės. Ji buvo įsiutusi, nė menkiausio gailesčio jos akyse nebeliko.

-Nesiliausiu kol man neatleisi! Neprašau, juk gultis su manimi į lovą! Man nereikia nieko, tik tavo atleidimo.

-Patrauk koją!-Įspyrė man į pėdą, o aš tą sekundę nusprendžiau nebekankinti jos ir duoti atsikvėpti. Atsitraukiau nuo jos durų, kaip ji staiga jas užtrenkė. Apsakyti neįmanoma kaip šūdinai jaučiausi. Kaip koks paauglys, o ne vyras.

Nebūčiau aš, jei pasiduočiau, todėl ant rytojaus atsiunčiau jai į numerį dar puokštę gėlių. Tikrai nežinojau kaip reikia atsiprašyti moters, o dar geriau ją susigrąžinti. Neįsivaizdavau ką turėčiau padaryti, kad ji man atleistų.
Nusprendžiau dar kartelį surizikuoti ir nuėjau pas ją į kambarį. Manęs ten laukė nelaukta staigmena. Viduje jos nebuvo tik kambarinė, kuri paprastai pasirodo kažkam palikus viešbutį.

-Jūs ko nors norėjote?-Paklausė manęs ji, kaip aš nieko nesupratęs atsirėmiau į tarpdurį.

-Taip, o kur pati šio numerio gyventoja?

-Šis numeris atsilaisvino šį ryt. Keista, kad jums nepranešė. Žmogus, kuris buvo šiame numeryje išėjo. Dabar tvarkome kitam klientui.

-Po velniais.-Suurzgiau sau po nosimi. Kas per pasiutusi mergiotė? Ji, juk neturi nė cento kišenėje. Kur sumąstė bėgti?