Velniop tave

15.

Liza

Išvydau tikrų tikriausią dvarą. Na taip, Džastinas minėjo, jog čia labai pasistengė architektai, bet tokios karalystės būdavo tik pasakose. Vos suspėjau prisiliesti prie vartų kaip jie staiga atsivėrė. Mane apsupo penkiolika šunų, kurie labiau priminė vilkus. Sodo dizainas sukurtas tikrai talentingų rankų, tarsi nukelia į senus laikus. Šunys apuosto, lyg saldų mėsos gabalą, na žinoma, o kokio siurprizo dar galėjau tikėtis iš to kvailo mokytojo? Visa drebu, atrodė nebuvo nė vienos ląstelės, kuri nesijaudintų. Penkiaaukštė pilis, bijau net užeiti vidun. Ant sienų buvo pavaizduoti istoriniai veikėjai, tokie kaip Prancūzijos, bei Ispanijos karaliai. Vien tik nuo minties, jog viskas priklauso tam kalės vaikui norisi prasmegti skradžiai žemę. Po kelių sekundžių durys atsidarė, o tarpduryje pasirodė siluetas nuo kurio per visą kūną ėjo šiurpuliukai.

-Ko sustojai?-Sutiko savo aukštu, iškilmingu tonu. Gailiuosi, jog nepasiėmiau su savimi dujų balionėlio.

-Aleksandrai, galime greičiau pradėti tas užduotis, manęs sesuo laukia. Neatleis jei nepaskaitysiu pasakos prieš miegą.-Praeinu lyg niekur nieko pro jį, stengiausi nežiūrėti į tas kruvinas akis, kuriose degė begalybė aistros.

-Nėra kur skubėti. Aš jau perspėjau, kad kvaiša pavarde Pattison, nakvos čia.-Nuo tokio pareiškimo ėmiau kosėti.

-Nesulauksit, aš su jumis nepasiliksiu!

-Kur gi tu dėsiesi? Vargu ar mudu susitvarkysime iki vidurnakčio. Juk tavo dėstytojas labai reikalaujantis.-Nuvelka paltą, tarsi duoda suprasti, jog prasideda išgyvenimo žaidimas.

-Kam jums to reikia? Liaukitės, geriau duokite man rašomąjį darbą, kurį išspręsiu per penkiolika minučių. Pats pamatysit.-Bandžiau prisibelsti į to niekšo vidų ir man regis jis mane išgirdo. Atidarė pirmą rašomojo stalo stalčių, o iš ten padavė man lapą. Vos tik pažvelgiu į užduotis imu panikuoti, tai visai kitas kontrolinis.

-Padarysi bent vieną klaidą, kreivaranke, pamokysiu diržu miegamajame. Tiksliai pamiršau pasakyti...-Užkišo sruogą už ausies ir sušnabždėjo.-Tau niekas nepadės.

-O jūsų žmona žino, jog tokia nemokša studentė, kaip aš liekasi nakvoti?-Bandau pratęsti laiką su tuo apgailėtinu klausimu. Pas pačią šlapi buvo visi delnai, juk sėdėjau svetainėje, kurioje sienos dengtos baltu auksu. Liežuvis neapsiverčia ištarti koks tas piktadarys turtingas. Reikėjo įrašyti jo reakciją, juk tokio juoko per amžius negirdėjau.

-Kvailesnė už varlę iš sodo! Juk ši kvaiša žino, kad jai nepabėgti iš šios žiaurios pamokos. Nori paplepėti?-Pirštu parodė į rašomąjį stalą ant kurio buvo paguldyta krūvos knygų. Kas jei jis išties nusprendė man padėti moksle? Ne, galiu lažintis jo galvoje sukasi visai kiti planai.

-Su jumis neturiu nė kiek noro. Gal jau pradėsiu?-Sėduosi ant kėdės, o jis lyg vaiduoklis palaikė kompaniją greta. Štai dabar mano galva atrodė susprogs.

-Pradėk, įdėmiai tave stebiu. Tik pabandyk sukčiauti, nors aš jau įsivaizduoju kaip diržas praauklės tos nekaltos mergaitės užpakalį.-Tarė tokiu švelniu balsu, kad praradau savikontrolę, negalima pasiduoti. Vos pieštukas neiškrito iš rankų, juk jis specialiai man trukdė savo šnekomis.

-Geriau žmoną atsiveskit.

-Aš nesusituokęs, Pattison, skaitau tai didžiule nesąmone. Ne paslaptis, kad visos santuokos su laiku išširsta. Daug geriau dovanoti vienas kitam malonumą, tiesiog užsiimti geru seksu. Moters pareiga atsiduoti vyrui ir tenkinti jį, bet kuriuo metu.-Gąsdino savo pasisakymais, svarbiausiai nesusitikti su tuo žvilgsniu. Tai paslaptingas ginklas, apie kurį jis puikiai žino. Netrukus nusprendžiu atsikirsti tam niekšeliui su tokiu keistu mąstymu. Atsitraukiu nuo užduočių, visą kūną apėmė drebulys, viskas iš šono primena pragarą.