Velniop tave

39.Mudu neišskiriami...

Aleksandras.

-Aš niekur nebevažiuoju. Padėsiu tau ir jokių kalbų. Jei nemyli manęs, nepriversiu pamilti. Parūpinsiu geriausius gydytojus, viskas bus gerai.-Pats buvau šoke, net neįsivaizdavau kur dėtis. Akys lakstė į visus įmanomus kampus.

-Man nereikia jokios tavo pagalbos.

-Reikia! Jei ne tau, tai jam.-Parodžiau pirštu jai į pilvą.-Kodėl taip elgiesi? Aš juk įrodžiau, kad man rūpi. Negi lyg šiol laikai pagiežą?

-O ko tu nori? Gal, kad pulčiau ant kelių ir dėkočiau už viską? Tik štai nėra už ką dėkoti. Sužlugdei mano gyvenimą. Manai dabar galėsiu pabaigti mokslus? Čia tavo neatsakingo žaidimo pasekmės.

-Nieko aš nesužlugdžiau, pabaigsi tu tuos mokslus jei norėsi. Tau jų net nereikės, nes įkursiu tau tavo mokyklą, galėsi būti savininke. Nepaliksiu tavęs likimo valiai, aš ne toks koks buvau ankščiau. Tik štai tu vienintelė, kuri to nepastebi!

-Viską pasakei? Galiu eiti?-Ji tarsi tapo ledo karaliene, kurios širdis užšalo amžiams. Mane draskė iš vidaus kai mačiau ją tokią.

-Liza, aš myliu tave.-Ištariau sunkiai išeinančius žodžius. Kodėl ankščiau tą buvo taip neįmanoma pripažinti? Juk mylėjau ją tik bėgau nuo šio jausmo, viską paversdamas žiaurumu.

-Aš irgi tave mylėjau, bet ką tu tada padarei? Taip, metei kitiems tiesiai į nasrus. Tau leidus, padarysiu tą patį. Lai pasirūpina tavimi negailestingas likimas, nesijaudink meilė praeina kaip ir visos žaizdos su laiku. Pats sakei, tai tik iliuzija.-Ištraukė savo ranką iš mano delno ir trenkė durimis.

Tą akimirką pasijaučiau kaip tikras šūdo gabalas. Ji niekada man neatleis. Iš to nežinojimo kur dėtis trenkiau kumščiu į sieną. Norėjau prasmegti skradžiai žemę dėl visko ką padariau. Labai bijojau dėl Lizos sveikatos jei nebūtų lūžusi koja, vyčiausi dabar iš paskos. Bendrai, kas trukdo tą padaryti su ramentais? Ne mano stiliui pasiduoti. Nieko nelaukęs išlėkiau laukan kur tiesiog žliaugė lietus.

-Liza! Palauk!-Ji staigiai sustojo, o aš šiaip ne taip ją pasivijau.

-Kas dar?

-Neišeik.

-Aha.-Ji dirbtinai nusijuokė.-Gal dar ką padaryti? Aš seniai tavęs nebeklausau. Man tavo žodžiai nieko nereiškia!

-Žodžiai nieko vertas poetų išmislas.-Prisiliečiau prie jos lūpų savosiomis. Man taip pasidarė gera, bei šilta, tik su ja galėjau taip jaustis. Ji atėmė mano pasitikėjimą savimi, išdidumą, mano visą galią. Tik ji viena darė mane silpnu, bet tuo pačiu labai stipriu. Tą akimirką aš supratau, kad ji tikrai man neabejinga, juk atsakė į bučinį. Ji ilgėjosi manęs taip stipriai kaip tai dariau aš.

-Aš tavęs vienos nepaliksiu. Grįžk pas mane, galiu viską dėl tavęs padaryti. Juk matau, jog myli mane. Kam statyti niekam tikusius barjerus?-Apsikabinau viena ranka taip stipriai, kad niekas negalėjo iš manęs jos atimti. Atrodė rankose ištirpo tas šaltas ledas gaubęs jos visą širdį.-Niekada. Girdi? Daugiau gyvenime tavęs nepaleisiu. Esi mano ir tik mano.

-Mūsų drabužiai permirkę. Susirgsim, net jei dabar vasara.

-Duokš delną.-Paėmiau jos ranką sau tarp delnų, o ramentus tiesiog numečiau į šalį. Bandžiau lūpomis sušildyti jos šaltus pirštus.-Eime vidun, mūsų laukia laiminga pabaiga.

-Jeigu ji laiminga, vadinasi dar ne pabaiga.

-Nebūtina cituotų pasenusių poetų, kurie per savo gyvenimą nepajautė nieko panašaus, ką jaučiame mes.-Mudu nuėjome atgal į namą. Na ir ką ji bandė apgauti? Niekur jos jausmai man neprapuolė. Jaučiausi toks laimingas, kad galėjau šokinėti iš tos laimės, bet tikrieji sunkumai vis dar buvo prieš akis. Be galo jaudinausi dėl jos sveikatos.