Velniop tave

22.

Liza.

Jo pirštai perbraukė per krūtinę pereidami žemyn, kol galiausiai pasiekė apatinius. Štai tą momentą aš supratau, jog įkliuvau į didelę bėdą.

-Aš negaliu.-Sustabdžiau jo ranką ties papilve.

-Brangute, juk tu šito nori nemažiau nei aš. Pati atėjai pas mane, tai štai gausi.

-Ne dėl to atėjau pas jus į namus. Tikrai nesu čia, kad mane išdulkintų mokytojas. Aš negaliu išduoti Džastino, jis mano vaikinas.-Gaudžiau deguonį, nes atrodė, jog jo lūpos susirinko jį visą.

-Tu esi mano ir niekada nebūsi niekieno apart mano nuosavybė. Sakiau, jog geruoju jam su tavimi nesibaigs, bet nepaklausė. Jo mylima mergina išduoda jį su jo dėde. Kokia vis dėlto tu bjauri. Norisi gerai pamokyti, kad daugiau nedaužytum vaikinams širdžių.-Jis per prievartą įsispraudė į kelnaites savo pirštais. Galvojau išeisiu iš proto, apėmė toks jaudulys.

-Niekada nebūsiu jūsų nuosavybe, o beje jūs ne ką geresnis. Išduodate jį lygiai taip pat kaip aš. Jei išties mylėtumėte savo sūnėną dabar pat nuo manęs nuliptumėte!-Pajaučiau kaip jis vos neįėjo vienu pirštu. Visomis jėgomis bandžiau valdyti kvėpavimą.

-Viską darau tik savo sūnėno labui, jokia kvaiša nedrįs spręsti kaip turėčiau elgtis.-Jis lūpomis prisilietė prie kaklo, atsargiai bučiuodamas. Taip leidosi žemyn krūtine, tada pilvu ir galiausiai stabtelėjo, kad visiškai atsikratyti apatinių. Mano galvoje veikė vienas adrenalinas, atrodė tiesiogine prasme užvirė kraujas. Jam atsikračius kelnaičių aš pajaučiau kaip jo lūpos prisilietė prie jautriausios vietos.

-Nereikia...-Pirštai patys susmigo jam į plaukus, bet jam buvo nė motais. Jis tęsė ką pradėjo, o mano kūnas įsitempė, tarsi ant adatų. Labai keistas jausmas, meluočiau jei sakyčiau, jog nemalonu. Dejonės viena po kitos ėjo iš mano lūpų.

-Nesidrovėk, garsiau. Mudu čia vieni.-Tą momentą aš pasiekiau piką, kuris lyg elektra staigiai atpalaidavo kūną.

-Ah...-Širdis plakė kaip pašėlusi, o jausmas buvo toks, jog ką tik išsiblaiviau nuo stipraus alkoholio. Man išties, tarsi aptemdė protą. Nieko nelaukęs jis nulipo nuo manęs, kaip visad palikdamas jaustis nereikalingai.

-Apsirenk ir nešdinkis, nes tuoj iškrėsiu kai ką labai nepadoraus. Rytoj laukia sunki diena. Aš ateisiu į darbą, nepamiršk apie šokių repeticiją po pamokų.-Pripildė savo stiklinę viskiu.
Nežinojau ką jam ir bepridurti, viduje aš labai ant savęs pykau, jog daleidau taip su savimi pasielgti. Kitu atveju, o ką galėjau padaryti? Tarsi jis manęs klausytų. Apsivilkus drabužius aš tik atsigręžiau į jį sėdintį. Kažką norėjau jam pasakyti, bet vos tik jis pažvelgė į mane savo akimis, apie viską pamiršau.

-Aš tau jau iškviečiau vairuotoją. Eik.-Šaltu tonu sumurmėjo.

-Jūs visuomet taip elgiatės? Pasilinksminate ir metate.

-Savaime aišku avies galva. Tokios kaip tu, kitokio elgesio nė nenusipelnė. Esi eilinis žaisliukas su kuriuo darysiu ką panorėjęs ir kada panorėjęs.

-Klystate, daugiau jūs manęs pirštu nepaliesite, o jei ne, tuomet viską papasakosiu Džastinui.

-Tikrai? Ir ką tu jam papasakosi? Kad kiekvieną naktį svajoji, jog tave dulkintų dėstytojas.-Jo kiekvienas žodis buvo adata į širdį. Nė neįsivaizduoju kodėl taip jautriai reagavau į to asilo frazes.-Pripažink, juk tu to nori. Dabar pat galėtumėme nueiti į miegamąjį ir pratęsti ką pradėjome.

-Nekenčiu jūsų, jau geriau mirčiau nei su jumis užsiimčiau seksu. Jūs šlykštus, bjaurus impotentas!-Nieko nelaukusi išlėkiau pro duris.