Velniop tave

27.Tau galas...

Įspėju dalis gali šokiruoti.

Aleksandras.

Vos pastovinčią ant kojų nusitempiau pas save į kambarį. Svarbiausiai, kad dar sąmonę turi, nes kitu atveju ją dulkinti būtų labai nuobodu. Šiandien jos lauks revanšas už viską. Skelbsiu eilinę savo pergalę, padarysiu tai ko nepadariau tada viešbutyje.

-Kodėl mes čia atėjome?-Paklausė savo apgirtusiu balseliu. Vargšelė nė nenutuokia kas jos laukia.

-Per daug klausimų.-Prirėmiau ją prie sienos ir ėmiau aistringai bučiuoti. Vis dėlto po alkoholio sudirba tam tikri hormonai, ji žinoma ne išimtis. Uždėjau delną jai ant kaklo, kad nesiruoštų priešintis. Lai pagaliau suvokia, jog tokie monstrai kaip aš, nesikeičia. Būti žiauriu mano kraujyje.

-Jūsų akys vėl skirtingos spalvos. Kam tos linzės?

-Būk maloni, patylėk.-Nenorėjau klausytis tų girtų paistalų. Delnu suėmiau jai už krūtinės nuo ko ta sudejavo. Jos kūnas manęs dar niekad taip netraukė, aplamai joks kūnas niekados taip neveikė. Teliko atsikratyti tos kvailos suknelės ir pabaigti ką pradėjau.

-Pone Klarkai, turiu jums kai ką pasakyti.-Murmėjo ta kol aš tuo tarpu atsikratinėjau jos suknelės. Pats buvau gerokai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl nelabai kreipiau dėmesio ką ji ten sapaliojo.

-Na tai sakyk.

-Man rodos įsimylėjau jus.-Jos suknelė krito ant žemės, o aš akimirką stabtelėjau ties jos akimis. Tos naivios, girtutėlės akytės. Aš puikiai suvokiau, jog tai tik girtos sapalionės. Neįmanoma pamilti tokio kaip aš, merginos tik jaučia seksualinę trauką nieko daugiau.

-Tikiuosi rytoj neprisiminsi ką kalbėjai, nes tokiu atveju tau būtų labai gėda. Pradžiai reikia suaugti, kad suprasti kas ta meilė.

-Jei filosofuosite apie tą kvailą jausmą, geriau liaukitės. Štai matot prisipažinau, o jis man nieko neatsako. Idiotiškas jausmas ta meilė.

-Myliu tavo kūną Liza.-Lūpomis ėmiau leistis kaklu žemyn, kaip staiga pakėliau ją nuo grindų ir nunešiau link vonios kambario. Jei atvirai nemėgau tų kvailų bučinių, bet šita mergiūkštė verčia ją bučiuoti. Tiesiog traukia lūpas prie lūpų. Nunešiau ją  į džakuzi ir švelniai paguldžiau, o vėliau nusimetęs savuosius drabužius ėmiau viršų.

-Mes dabar mylėsimės?-Paklausė žiūrėdama tiesiai į akis.

-Ne, per daug švelnus žodis tam apibūdinti. Pamiršai koks aš niekšas? Kodėl manimi pasitikėjai? Tai kas įvyks dabar, rytoj palies mūsų sąžinę, bet kol mudu abu girti...reikia tuo naudotis.-Tas šiltas vanduo jungiantis mūsų kūnus tiesiog skatino suartėti. Kodėl net apsvaigusiam man buvo sunku tai padaryti? Juk ji paprasta kvaiša, kurią reikia pamokyti.

-Tai jūs mane nugirdėte, taip? Žinokit aš visai nepykstu, juk myliu jus.-Apglėbė mane per kaklą kol aš pirštais prasmukau žemyn. Liečiau jos jautriausią tašką, beveik įeidamas. Ji išrietė nugarą, tokia jautri. Net dabar sako savo girtas sapaliones, jog myli mane. Negaliu pasiduoti tikslas beveik pasiektas, teliko gerai išdulkinti, o vėliau atiduoti kam pažadėta. Mažiau reikia kreipti dėmesio ką ji kalba.

-Gana pliurpti. Man vis vien. Rytoj tu manęs nekęsi, tą aš tau pažadu.-Įsisiurbiau jai į lūpas ir įėjau. Mane nupurtė, tarsi elektra, kaip beje ir ją. Vos neatsistojo iš to staigumo, bet mano rankos stipriai laikė jos sėdmenis, tad pabėgti ji negalėjo. Žinojau, jog jai skauda, bet akys buvo visiškai patenkintos. Iš pradžių stengiausi būti švelnesnis, bet po to užvaldė laukinis instinktas. Nežinau kodėl negalėjau pažvelgti jai į akis. Šis suartėjimas buvo kankynė, kai sudėlioji visus faktus. Mane krėtė šaltis, kažkoks silpnumas. Ne, aš pabaigsiu viską iki galo. Man nieko negaila, ji nieko neverta.