Velniop tave

25.

Liza.

Žinoma jis kažką sumąstė, tokiu mandagiu jis dar gyvenime nebuvo. Ir kas gi privertė taip staiga pasikeisti? Neįsivaizduoju, bet kol mudu vakarieniavome jis nė karto manęs neįžeidė. Kalbėjo tokia kalba, kad bet kurią merginą išvestų iš savęs. Aišku tik ne mane, nepasitikiu juo. O gal išties klystu ir jis nori man padėti?

-Dievaži Pattison, rodos tuoj nusisuksi kojas ant tų aukštakulnių.-Mudu ėjome Niujorko gatve. Nė nežinau kur jis mane vedė, bet per daug galvos nesukau.

-Nieko tokio, man viskas gerai. Dar toli eiti?

-Ne.-Mes užėjome į kažkokį pastatą, panašų į viešbutį. Pala, čia tas pats viešbutis, kuriame teko vėšieti praeitą kartą po vakarėlio. Mane užplūdo labai negeri prisiminimai, todėl nė nepastebėjau kaip stabtelėjau fojė.

-Kodėl mes čia?

-Nes eisime skaičiuoti žvaigždžių. Pamiršai?-Atsigręžė nieko nesuprasdamas.

-Jūsų viešbutyje kuriame praeitą kartą...

-Nieko neįvyko. Liaukis Liza, jei norėčiau tave išprievartauti nusiveščiau iškarto pas save namo. Kam man reikalingi liūdytojai? Maniau mudu baigėme šią temą dar restorane.

-Taip, atleiskite. Tiesiog suveikė savigynos instinktas. Kaip galėjau taip pagalvoti?-Mes pakilome liftu į viršų. Kodėl juo pasiklioviau? Juk niekas jam nesutrukdytų to padaryti, net viešbutyje, nes čia viskas priklauso jam pačiam. Matyt jau visai praradau gyvenimo džiaugsmą, kad sutikau su juo.

-Na štai atėjome.-Man prieš akis atsivėrė vaizdas į visą miestą. Buvome labai aukštai, jau buvo sutemę todėl šviesos mirgėjo it žvaigždės. Jaučiau šaltį nuo pučiančio vėjo. Atrodė mes aukščiausiame pasaulio balkone.

-Aš net neisiu prie krašto. Man sukasi galva. Tuoj nukrisiu. Gal eikime atgal?

-Ne, neikime atgal. Geriau duok man savo ranką bus drąsiau. Tu, juk nestovėsi kaip stulpas.-Jis sunėrė mūsų delnus ir kantriai laukė kol pati žengsiu žingsnį į priekį.

-Aš negaliu, o Dieve. Tik laikykite mano ranką stipriai.-Jaučiausi kaip maža mergaitė su tėčiu. Šiaip ne taip, žingsnis po žingsnio mes priėjome turėklą.

-Nežiūrėk žemyn, tu visa virpi. Nejau išties taip bijai aukščio? Man regis, jog mūsų Liza bijo mirties. Vienu ar kitu atveju bijome mes visi. Svarbiausiai nebijoti gyventi. Na pažvelk man į akis.-Privertė pažvelgti į jį. Taip jau išėjo, kad susinėrė ir mūsų likę delnai. Garbės žodis vos negavau širdies smūgio nuo tokio švelnaus artumo.

-Ar dabar viską sugadinsite su savo nešvankia fraze?

-Ką būtent sugadinsiu?

-Na...šią tylą.

-Nemoki išsisukinėti, juk tylos čia nėra, nuo gatvės sklinda didžiulis šurmulys. Vis dar nori skaičiuoti žvaigždes? Nes man rodos, jog tau darosi labai šalta. Tik nelauk iš manęs jokios paguodos. Švarko aš tau neduosiu.

-Man rodos, jog jūs slepiate kažką po tuo savo švarku. Aš ne kvaila, žinau, kad po juo yra pistoletas.

-Per daug žinai Pattison, tikrai per daug, jei net Rafaelis tave persekioja.-Nenustojo palaikyti akių kontakto, kuris tik dar labiau vertė jaustis bejėge. Aš staiga nuleidau akis žemyn.

-Žinote žvaigždžių skaičiavimas buvo tik pasakymas. Man tik trūko dvasiško artumo.

-Manai aš to nesupratau? Liaukis, viskas buvo labai aišku. Nesijaudink Džastinas kur kas geriau palaiko kompaniją dvasiškuose pokalbiuose. Jis geresnė mano versija.-Akimirką atrodė, jog jo lūpomis kalba visai kitas žmogus. Visiška priešingybė mūsų įprastam Aleksandrui. Man net keista pasidarė.