Velniop tave

Epilogas.

Liza.

Po penkių metų.

-Mam, na dar ilgai važiuoti? Jau atsibodo.-Tarė mano dukra vis nenusėdėdama vietoje.

-Boni, atsisėsk į vietą. Netrukdyk vairuotojui. Tau pastoviai viskas atsibosta. Taip nutinka, kai vaikai gauna visko ko tik panori.

-Netiesa. O kur mes važiuojame? Vėl pas tėtį? Kodėl jis tiesiog negali iš ten išeiti?

-Todėl, kad taip kažkas nusprendė, bet šiandien labai puiki diena nes jis sugrįš.

-Valio! Pagaliau! Jis žadėjo man nupirkti ponį. O kodėl jis aplamai ten turėjo būti?

-Kokį dar ponį? Žaislinių ponių tu ir taip krūvas turi. Taip kartais nutinka gyvenime. Užaugusi suprasi. -Žvelgiau į jos veidelį kur tiesiog pilna Aleksandro bruožų. Turbūt viskas ką iš manęs paveldėjo tai tik šviesią plaukų spalvą.

-Tikrą ponį! Sakė galėsiu jodinėti kiekvieną dieną.

-Jėzau Marija...Mudu su tavo tėveliu dar turėsime aptarti šį sprendimą. Nemanau, jog neklaužadoms verta kažką pirkti.

-Na ką aš padariau?

-Visu pirma, liaukis stovėjusi ant sėdynės ir normaliai atsisėsk. O visu antra...-Staiga mūsų automobilis sustojo.

-Atvažiavome.-Tarė vairuotojas, o aš tik prarijau gumulą gerklėje. Po šitiek metų mes vėl galėsime būti kartu niekieno nevaržomi. Karto per mėnesį pasimatymų mums tikrai nepakako.

-Mama, ko tu lauki? Lipam.-Ji staiga išlipo nė nesulaukusi manęs.

-Boni! Palauk!-Išlėkiau paskui, o lauke jau išvydau ją Aleksandro glėbyje. Net širdis suvirpėjo. Jis be galo ją mylėjo, kaip ir ji jį. Pats vardą išrinko mergaitei. Staiga jo žvilgsnis sustojo ties manimi. Mudu abu neslėpėme šypsenų. Lėtu žingsniu priėjau prie jo ir stipriai apglėbiau per kaklą.

-Aš taip jūsų ilgėjausi.-Sušnabždėjo man į ausį vienu atodūsiu. Jis vis dar sugebėjo priversti mano širdį plakti du kartus stipriau. Atrodo ką tik įsimylėję, tarsi viskas pirmą kartą.

-Mums tavęs taip pat labai trūko.-Netrukus mūsų lūpos susilietė į ilgesio kupiną šokį. Kaip keista, bet Boni nė garselio neišleido, nes įprastai rėkia kaip tai bjauru.

-Aš čia taip pagalvojau. Visai neprošal būtų mums turėti sūnų.

-Tikrai? Kokie mes gudrūs...-Sarkastiškai tariau.-Geriau pasakyk savo dukrai, kad mūsų namuose jokių ponių nebus. Pats prisikalbėjai.

-Bus bus. Aš jau sugalvojau kur įrengsime arklides. Mano meilė gyvens kaip princesė, o jos mama kaip karalienė. Tik štai trūksta princo.

-Tu ją išlepinsi. Galėsi pats vėliau ir auklėti.

-Gal jau važiuojame namo?-Įsiterpė mažoji į mūsų pokalbį.

-Žinoma mieloji, o gal iš karto pirkti ponio?-Mudu abu paėmėme jos delnus į savuosius ir patraukėme link mašinos.

-Taip!-Išsišiepė visa iki ausų. Galiu pripažinti buvau tokia pat laiminga kaip dukra, juk pagaliau mes visi būsime kartu. Nesvarbu kas benutiktų.

Laukiu jūsų komentarų, kaip jums ši istorija? Ir galbūt kokio tipo istorijos norėtumėte ateityje?