Velniop tave

33. Nekenčiu savęs...

Rafaelis.

-Visi pinigai šioje tašėje pasirūpink, kad Dubajų pasiektų dar šį vakarą. Man reikalingas greitis, už tai tau ir moku.-Tariau vienam iš savo žmonių. Štai taip daromas verslas.

-Tu supranti, jog mums reikės nusileisti kur nors vakarų Europoje. Mes tiesiog nedaskrisime iki Dubajaus vienu skrydžiu.

-Man vienodai šviečia! Nuskrisi šį vakarą, arba atsisveikinsi su savo žmonele! Lėktuve jau laukia dvidešimt merginų, netampyk mano nervų! Verčiau paskubėk.

-Rafaeli, mes negalime padidinti katastrofos tikimybės iki šimto. Ką, nori, jog jos visiškai nepasiektų tikslo? Tuomet nė cento negausi. Pats pagalvok, aš tau sakau kaip pilotas.-Jis sėdėjo mano ofise ir drįso ginčytis.

-Tegul! Lai nukrenta, o kas man? Tavo žiniai aš pinigus jau turiu! Man vienodai šviečia ar jos pasieks tikslą ar ne. Aš to ir noriu, jog lėktuvas nukristų!

-Tu beprotis!

-Daryk kas liepta! Nes atsidursi tarp debesų kartu su savo žmonele! Nesijaudink šeima tavo pasirūpinsiu tinkamai jei atliksi darbą! O jei sugalvosi neskristi, tuomet nusineši su savimi visą savo šeimą į dangų! Tu mane supratai, kvailį? Ir dar vienas dalykas, nedrįsk niekam prasitarti, nė vienam iš kartu su tavimi skrendančių!

-Negaliu patikėti...siūlai man pačiam savo noru skristi į mirtį?-Jis visas išbalo, tarsi jam pasidarė labai negera.

-Ne, aš tau siūlau išgelbėti savo šeimą nuo baisaus likimo. Juk kažkas turi aukotis, kas jei ne tu? Esi vyras, kuris įstūmei savo šeimą į pavojų. Išgelbėk ją kol nevėlu. Po tavo mirties visa giminė gyvens geriau nei, kad su tavimi. Na judinkis!

Po 3h.

Vis dar sėdėjau savo ofise laukdamas, kol man praneš, kad lėktuvas jau pakilo. Atrodė tuoj ištampys paskutinius nervus. Tikiuosi viskas praeis kaip turi būti. Netrukus mano ausys išgirdo kažkokius šūvius apačioje. Laimei buvau trečiame aukšte. Iš stalčiaus išsitraukiau pistoletą ir pakilau iš savo vietos, kaip netrukus pas mane į kabinetą įlėkė vienas iš apsauginių:

-Sere, turime bėdą. Lauke gal penkiasdešimt ginkluotų vyrų! Jie visi veržiasi į namą! Jums geriau pasišalinti!

-Kas ten per idiotai drįsta taip neapgalvotai man priešintis!

-Nežinau pone, bet man rodos mačiau Aleksandrą Klarką.

-Tą mulkį? Jis vėl drįsta stoti man prieš kelią. Tu teisus reikia nešdintis! Ant stogo yra sraigtasparnis.-Visomis prasmėmis turėjau kur trauktis, iš mano kabineto galima patekti ant stogo, kur laikiau savo oro transportą. Bijojau to bepročio, jis vienas iš žiauriausių mano pažįstamų žmonių. Ankščiau su juo tiek nuveikdavome, jis man parūpindavo merginų, o aš jam kelią į Europą. Nesitikėjau, kad tapsime priešais dėl kažkokios mergšės.

-Geriau paskubėkite! Nežinau kaip ilgai mūsiškiai dar juos išlaikys.

-Velniai juos rautų.-Nusileidau kopėčias ir užlipau ant stogo. Visos rankos virpėjo, atrodė dabar manęs lauks pabaiga. Deja vos tik užlipau išvydau Aleksandro brolį Diego Klarką. Už jo stovėjo dar keli apsiginklavę vaikėzai.

-Kažkur susiruošei? Gaila, bet keliones teks atšaukti. Geriau jau mesk tą žaislinį pistoletuką!-Staiga pajaučiau greitą smūgį į pakaušį iš buožės. Iškarto parkritau, o mano ginklas jau tapo nepasiekiamas.

-Kvailiai! Ir dėl ko viskas? Dėl tos mergšės?

-Mano sūnaus nuotakos! Tu skystakiauši! Kaip drįsai grasinti mūsų šeimai?-Jis suėmė mane už apykaklės ir įrėmė į galvą pistoletą.