Can You Just Fuck Off? (Baigta) LT

1.15

-Delilah,- namuose mane pasitiko mama.
-Mhm?- pažvelgiau į ją.
-Mes su Dan nusprendėme pakeisti mūsų vestuvių datą,- atsisėdo ant kėdės.
-Ir?- nesuprantu.
-Jos bus po mėnesio,- mama šyptelėjo.
-Tai gerai,- nichuja aš už ją nesidžiaugiau, bet negi parodysi?
-Noriu paklaust, ar tu nori pasikeist pavardę, tiksliau pridėti kaip antrą.
WTF? Nė už ką!
-Būtum Delilah Frewer Tomlinson,-mama pakreipė galvą.
-Pasikeisiu tik tada, kada sulauksiu savo vestuvių,- sunėriau rankas. Juk tokia mano pavardė būtų jei ištekėčiau. Jei.
-Vestuvių tu greit nesulauksi, tuo labiau su juo,- susiraukė.
-Tu negali žinot,- papurčiau galvą.
-Delilah, pilnas pasaulis bernų, kuo Louis tau užkliuvo?- atsiduso.
-Aš jį myliu,- tariau.
-Tik kažin, ar jis myli tave,- caktelėjo liežuviu.
-Mama, aš tuoj būsiu pilnametė, ir jei tu nedžiaugi matydama mane laimingą, aš išeisiu,- atsidusau.
-Jis netinkamas tau,- purtė galvą.
-O kas man tinkamas? A?- išpūčiau akis.
-Tik ne Louis. Jis juk tavo įbrolis!-surėkė.
-Po galais, aš nekalta, kad nori ištekėt už jo tėvo!- užrėkiau ir užbėgau į viršų.

#Rose pov. (nesitikėjot, ane?)#
Paskutiniai jos žodžiai mane tikrai įskaudino. Ir taip su manim kalba mano dukra... Nežinau, kaip Louis sugebėjo susukti jai protelį...
Bet mes su Dan stengsimės iš visų jėgų. Mes juos išskirsim. Juk po mokslų laukia koledžai... Ir jų keliai išsiskirs... O jei ne - mes juos išskirsim.

#Delilah pov.#
-Deli?- išgirdau tylų tuksenimą į duris, kai verkiau sugniubusi ant pagalvės.
-Užeik,- tyliai pratariau ir įėjo Louis.
-Viskas gerai?- paklausė.
-Taip,- linktelėjau ir nusivaliau ašaras.
-Nenori nuvažiuot kur nors?- pasiūlė.
-Pavyzdžiui?- prisimerkiau.
-Einam,- paėmė už rankos ir greit užlipome ant jo motociklo. Apkabinau jo liemenį ir pakštelėjau jam į skruostą. Jis šyptelėjo.
Privažiavom restoraną. Negi Louis čia mane atsivedė?
-Eime,- vėl paėmė už rankos ir įėjom į vidų. Jis kažką pakalbėjo su padavėja ir nuėjo prie mums rezervuoto staliuko.
-Kokia čia proga?- paklausiau, nes čia prabangu.
-Jau mėnesį draugaujam,- pakštelėjo į lūpas.
-Tu skaičiavai,- išsišiepiau. Jis skaičiavo!
Jis išsitraukė mažą gražią dėžutę ir man įteikė ją. Atidariusi radau labai dailią apyrankę su užrašu "Forever together".
-Ačiū,- pakštelėjau jam į lūpas ir užsisegiau apyrankę.
Prie mūsų priėjo padavėja ir pradėjo nužiūrinėti Louis. Kodėl amžinai visos padavėjos tokios kalės?
-Ko norėsite?- paklausė flirtuojančiai ir duodama meniu netyčia prisilietė prie Louis rankos.
-Norėčiau, kad nenužiūrinėtumėt mano vaikino,- griežtai tariau, o ji susiraukė.
Ji nuėjo.
-Tau tinka pavydas,- mirktelėjo man Louis.
-Nepavydžiu,- tariau. Nemoku meluot.
-Nejaugi,- pakėlė antakį Louis ir aš pavarčiau akis.
-Žinai, manau, kad mums reiktų išsikraustyti,- po kelių tylos minučių prabilo Louis.
-Bet mes dar nepilnamečiai ir...-pradėjau kalbėti.
-Už savaitės man sueis aštuoniolika, tau taip pat neužilgo,- pakėlė antakius.
-Būtų puiku,- šyptelėjau,- Bet iš kur gausim pinigų tam? Tėvai tikrai neduos,- susiraukiau.
-Nesirūpink, gausim,- šyptelėjo.
-Louis,- griežtai pasakiau.
-Už mėnesio mums baigiasi mokykla, jei stosim į tą patį koledžą, galėsim išsinuomot butą kartu,- pasiūlė ir aš linktelėjau. Vien ta mintis, kad už mėnesio tėvai nebepamokslaus, mane džiugino.
-Bet tėvų vestuvės už mėnesio,- staiga prisiminiau.
-Tai kažkaip ištversim,- pavartė akis,- O tu pavardę keisies?
-Ne,- papurčiau galvą.
-Gerai,- šyptelėjo. Nesupratau?

Pavalgę patraukėme link kažkokio vakarėlio. Nė vienas ten nenorėjom eit, betgi žinot, kai draugai užsipuola...
Vakarėlis iš vidaus atrodė dar gana padoriai. Na aišku, jis juk ką tik prasidėjo.
Louis niekur nepaleido mano rankos ir visus vaikinus, kurie bent pažiūrėdavo į mane, nudegindavo savo žvilgsniu.
Kai abu šiek tiek apgirtome, net nepastebėjau, kaip išsiskyrėme. Vaikščiojau iš galo galan, ieškodama bet ko, ką pažįstu. Bet nei Skar, nei Keill su Lucy nesimatė. Ah...
-Ką tokia graži panelė čia veikia viena?- į mane kreipėsi visai gražių veido bruožų vaikinas. Aš jį pažinojau. Lygtais Jake.
-Aš ne viena,- paneigiau, o jis pakėlė antakį.
-Daugiau nieko nematau šalia tavęs,-prisimerkė.
-Mano vaikinas tuoj ateis,- pati to tikėjausi.
-Kažin ar jis ateis,- papurtė galvą ir aš nesupratau, ką jis turi omeny. Jis parodė rankos mostu, kad sekčiau jį ir jis nusivedė mane prie tualetų. Ne! Norėjau lėkti kuo toliau, nes jei jis ten mane vedasi, nieko gero nelauk... Jis sustabdė mane ir pravėrė duris.
Nuo vaizdo aš apšalau. Louis dulkino kažkokią kekšę.
Viskas, palūžau. Sukniubau ant grindų ir daviau valią ašaroms. Kodėl buvau tokia kvaila? Kodėl juo patikėjau? Jis tik eilinis vaikinas, kuris siekia mane įskaudinti...
Pajutau rankas, mane kažkur nešančias. Jos ne Louis! Žinoma, nes jam nerūpiu... Viskas buvo tik žaidimas...
Pajutau minkštą pagrindą po savim. Atsimerkusi pamačiau, kad esu paguldyta ant lovos. Prie manęs sėdėjo Jake.
-Tu žinojai, kad jis tau nėra tinkamas,-prabilo Jake. Ne! Tik ne pamokslai. Dabar noriu tik vieno - mirti.
-Jis nemoka mylėti,- purtė galvą Jake,-Jam visos tik žaisliukai. Jis priverčia tave pasijusti ypatingai, o tada palieka,- toliau pasakojo.
-Iš kur tu žinai?- paklausiau, nes nežinojau, kad jie su Louis pažįsta vienas kitą.
-Jis įskaudino mano seserį. Visai kaip tave,- atsiduso. Taigi, aš jam nebuvau pirma. Viskas, ką jis sakė, buvo melas...
-Kodėl tu man tai pasakoji?-susiraukiau.
-Nes tu nenusipelnei būti įskaudinta,-čia jis ką, flirtuoja? Jam gal su protu negerai? Jis tikisi, kad iškart ir pulsiu su juo glėbesčiuotis? Nieko nesakau, jis tikrai fainas... Bet aš turbūt niekada nepamiršiu Louis.
-Gal norėtum kurią dieną susitikti, prasiblaškyti?- pasiūlė.
-Atleisk, bet abejoju ar man pavyks taip greitai jį pamiršti,- purčiau galvą.
-Ne, tu ne taip supratai, aš ne flirtuoju su tavim,- prunkštelėjo. Kas jam juokinga? Tikrai man tai panašu į flirtą...
-Tai kas tada?- prisimerkiau.
-Na, tu manęs netrauki,- jis šyptelėjo, o aš susiraukiau. Ką, aš tokia šlykšti?
-Ne, tu ne taip supratai,- pasitaisė, kai pamatė mano sutrikusį veidą,- Tu tikrai graži, miela, bet... Ne man,- aš susiraukiau, dar nesuprasdama esmės.
-Na, aš gėjus,- šyptelėjo, o aš supratingai šyptelėjau. Na, tuomet tai viską keičia.
-Žinai, dabar labiausiai ko noriu, tai tapti lesbiete,- atsidusau, prisiminusi Louis. Jake nusijuokė taip parodydamas duobutes skruostuose. Jis tikrai gražus. Kažkuriam vaikinui pasiseks.
-Žinai, aš supratau, jog esu gėjus po išsiskyrimo su mergina. Tiesiog, daugiau nė viena mergina man nebepatiko,- šyptelėjo.
Gal ir man pamėgint? Nusijuokiau iš tokių minčių. Na jau ne. Aš tiesiog užmiršiu Louis. Žinau, kad jis bandys atsiprašinėti, tačiau aš jam lengvai neatleisiu. Po galais, jis juk krušo kažkokią kekšę tualete prie spintelės! Na, jis buvo girtas. Bet juk aš taip pat... Bet nesidulkinau su Jake. Nors aišku jis gėjus, bet ne tame esmė...
Sukiojau rankoje Louis dovanotą apyrankę. Juk jis man ją padovanojo dar šiandien! O dabar... Ašaros užvaldė akis. Ne! Tik ne panikos priepuolis! Galvojau, kad jie jau man pasibaigė. Man ėmė trūkti oro. Tačiau to neparodžiau. Ėmiau dusti, tačiau taip tik artėjau prie tamsos. Dariau viską, kad neišsiduočiau jog man blogai. Rodos Jake net nepastebėjo to. Ir gerai.
-Tu jį pamirši,- šyptelėjo man Jake.
-Pamiršiu,- tai buvo mano paskutiniai žodžiai, kai panirau į tamsą.