Can You Just Fuck Off? (Baigta) LT

3.1

#Louis pov.#
-Kas nors naujo?-kiekvieną dieną šį klausimą užduodavau Liam.
-Ne,-jis kaip visada atsakydavo.
Ir taip visą mėnesį. Kur tik neieškojau Delilah...
-Louis, manau tau reiktų ją užmiršt,-Harry uždėjo ranką ant peties.
-Atsiknisk,-numečiau jo ranką nuo savęs.
-Visą gyvenimą negali graužt savęs dėl to,- jis bandė mane įtikint.
-Aš ieškosiu jos kol surasiu arba pats galą gausiu,-prisiekiau.
-Louis,-atsiduso Niall.
-Ką?!-nervai man nebelaiko.
-Tu kaip nesavas,-atsiduso Zayn.
-Aš ir nesu savas,-atsidusau ir aš. Delilah, kur tu?
-Paieškos bevertės kaip matai, manau mums reiktų jas nutraukt,-atsargiai pasakė Liam.
-Aš vistiek jos ieškosiu,-užsimerkiau ir giliai įkvėpiau kad nepravirkčiau.

#Delilah pov.#
-Viena diena,-iš apmąstymų mane pertraukė Arios balsas.
-Kas kur?-grįžau į realybę.
-Tu ir vėl užsigalvojai?-ji paklausė ir aš linktelėjau,-Louis?-vėl linktelėjau.
-Viena diena iki plano pradžios,-ji paaiškino.
-Kaip manai ar mums pavyks?-atsidusau.
-Nori pas Louis?-linktelėjau,-Arba grįši pas jį arba mirsim. Ištrūksim iš šios skylės,-ji mane patikino.
Jau visas mėnesis tamsoje. Kartą per dieną mus ištempia po vieną kankinti. Tada vėl tamsa.
Pasigirdo žingsniai.
-Jau,-ji pranešė.
-Tu ar aš?-paklausiau.
-Manau tu nes vakar ryte buvau aš,-greitai persimetėm keliais žodžiais ir kaip visada apsikabinom. Niekada negali žinoti kuris kartas bus paskutinis.
-Delilah,-senis suriaumojo ir aš išlindau iš tos pragariškos skylės. Nors jau geriau amžinai tupėčiau tamsoje nei eičiau su juo.
Jis nusivedė į kambarį, kuriame buvau kankinama ištisą mėnesį. Giliai įkvėpiau kai jis surišo virvėmis mano rankas ir kojas ir ištempė. Anksčiau priešindavausi, bet taip būdavo tik dar blogiau.
-Dar vis priešinsies lėlyte?-paklaisė.
-Iki gyvenimo pabaigos,-sušnypščiau. Jis kiekvkeną dieną prašo kad jam pačiulpčiau. Kadangi nesutinku, mane kankina.
Jis trenkė man per veidą ir jį skausmingai sudilgčiojo. Kiekvieną dieną į tą pačią vietą. Jis nurengė mane iki apatinių. Gerai kad iki intymių dalykų dar nepriėjom..
Jis paėmė rykštę ir aštuonis kartus sušėrė man per pilvą, blauzdas. Dabar jis atsineš peilį. Visą ritualą jau žinau atmintinai.
Jis peiliu įrėžė liniją šalia pilvo. Jis stengdavosi rėžti vis į skirtingas vietas, bet ant mano kūno nebėra laisvų vietų. Aš lyg gyvas randas.
Kitą liniją įrėžė gilesnę ir pasipylė kraujas. Jis niekada neleidžia mums su Aria nukraujuoti, nes kitaip mes mirtume.
Skausmo net nebejaučiau. Dabar eilė žiebtuvėliui. Pradėjo degint tas vietas, kur kątik įpjovė, kad nebėgtų kraujas. Net nebeturiu jėgų rėkt.
Mane įvedė atgal į tamsųjį kambarį.
-Kaip tu?-Aria iškart pripuolė prie manęs.
-Būdavo ir blogiau,-atsakiau prisiminusi savo pirmąsias dienas čia.
-Eikš,-ji paguldė mane ant nugaros ir paklaususi kur žaizdos, apvyniojo bintu. Jei būtų šviesu, būtų lengviau...
-Delilah, papasakok apie savo šeimą,-mes visuomet vengdavome tokių temų, bet manau laikas kažkam atsiverti.
-Na, tėtis mane paliko kai man buvo aštuoneri, pradėjau maištaut prieš mamą ir mes tikrai ne kaip sutardavom,-pradėjau pasakot.
-Tada mama pranešė kad išteka ir mes turime išsikraustyti. Taip atsidūriau Londone.
-O kaip jos vyras?-ji atrodė susidomėjusi.
-Jos vyras buvo visai normalus. Jis turėjo sūnų, kuris tapo mano įbroliu.
-Turi įbrolį? Daug pykstatės?-ji nusijuokė.
-Tiesą pasakius jis mano sužadėtinis,-pasakiau tyliai nes pajaučiau ašaras akyse.
-Užjaučiu,-ji apkabino. Ji man patinka nes neklausinėja per daug.
-O kaip tavo šeima?-paklausiau.
-Aš neturiu šeimos,-ji atsiduso. Susiraukiau.
-Aš nuo pat gimimo gyvenau globos namuose,-pasakė.
-Vargšelė,-gaila man jos. Kaip šūdinai gali gyvenimas susiklostyt...
-Nebijok, tu grįši pas Louis,-ji paguodė ir aš linktelėjau.
-O kur eisi tu?-paklausiau.
-Išsinuomosiu ką nors. Pradėsiu naują gyvenimą.-Ji tarė.
-Galėsi gyvent su manim,-pasiūliai nes ji tikrai man artima.
-Tikrai? Ačiū,-ji apkabino mane.

Kitą dieną vos pabudau, puoliau žadinti Aria. Tebūnie planas prasideda.
-Kiek dabar laiko reikės laukti?-ji pasitikslino.
-Jie turėtų maždaug už valandos ateiti tavęs,-paaiškinau.
-Jei nepavyks, susitiksim pora kilometrų į pietus,-ji pasitikslino.
-Jei susitiksim. Tada aptarsim likusias detales,-apikabinom.
-Sėkmės Aria,-palinkėjau kai jis atėjo.
-Sėkmės,-ji vien lūpomis pasakė. Mums jos prireiks.

#Aria pov.#
Jie išsivedė mane ir aš puikiai žinojau ką turėsiu daryt. Te padeda man dievas.
-Vistiek priešinsies kekšyte?-šlykštynės Paul balsas pasiekė mano ausis.
-Ne,-atsidusau. Jis išplėtė akis.
-Ne?-jis atrodo netikėjo savo ausimis.
-Padarysiu viską tik neskriauskit manęs,-pasakiau bailiu tonu.
-Hmm.Gerai,-jis kažkur išėjo ir netrukus sukvietė visus pažiūrėti kaip aš jam čiulpsiu.

#Delilah pov.#
Kai išgirdau žingsnius, suvokiau kad viskas vyksta pagal planą. Visi nuėjo paspoksot į Aria. Negaliu gaišti. Paėmiau sąvaržėlę ir paknibinau spyną. Čikt. Tyliai atidariau duris. Klausiate kodėl aš anksčiau nemėgindavau to padaryti? Ogi todėl, kad prie durų stovėdavo sargas.
Tyliai nusėlinau kolidoriumi. Užverčiau galvą viršun. Dūmų jutiklis. Išlaužiau spintelės duris. Žinau kad jie čia laiko kankinimo įrankius. Žiebtuvėlis. Paėmiau jį ir prikišau prie jutiklio. Po kelių sekundžių jis ėmė kaukti. Pasigirdo šurmulys ir aš pasislėpiau už kampo su peiliu iš spintelės. Kai keli vyrai prabėgo, nuėjau link kambario su Aria. Ten buvo išjungta šviesa. Manau jie atjungė elektrą dėl 'gaisro'.
-Sudie kekšyte,-jis pririšo ją ir patraukė link durų.
Aš pisau jam į snukį ir suvariau peilį jam į šoną.
-Kaip tu?-pribėgau prie Arios ir atrišau.
-Man viskas gerai,-ji patikino ir mes patraukėm link lango. Atidarėm jį. Antras aukštas.
-Trys du vienas,-suskaičiavom ir susikibusios iššokom.
Skausmas. Skausmas. Tamsa.

Kai pabudau, mane ir vėl aplankė skausmas. Nejaučiau dešinės kojos. Atsimerkiau ir pirmas vaizdas buvo medžių viršūnės. Aš miške.
-Delilah,-prie manęs pribėgo mergina. Jos blondiniški šiek tiek garbanoti plaukai krito jai ant pečių. Jos akys buvo rudos. Visai kaip mano.
-Kaip tu?-jos balsą atpažinau. Tai Aria. Pirmą kartą ją mačiau, nes visą laiką pratūnojom tamsoje.
-Skauda,-pabandžiau pakrutinti savo dešinę koją.
-Tau lūžo koja manau,-pasakė.
-Kur mes?-apsižvalgiau.
-Aš nutempiau tave į mišką. Jie pradėjo mūsų paiešką. Linktelėjau.
-Mums reikia nešdintis iš čia,-bandžiau stotis, bet tik suinkščiau.
Ji permetė mano ranką sau per petį ir aš sunkiai atsistojau.
-Kur mes eisim?-ji paklausė.
-Link miestelio,-pažvelgiau į tą pusę, kurioje maniau kad bus miestelis.
-Tu juk žinai kad mus suras jie,-ji sušnibždėjo.
-Taip, todėl mūsų planas dar nesibaigė,-patraukėm tolyn į mišką.

#Louis pov.#
-Tu ir vėl girtas!-tėvas šaukė ant manęs kai grįžau namo.
-Tik nereikia vėl,-suburbėjau.
-Susitaikyk kad jos nebėra. Nebėra!-jo žodžiai labai skaudino. Žinojau kad tai tiesa tik labai bijojau tą pripažinti.
Griuvau į lovą ir nusivaliau ištryškusią ašarą. Jos nebėra. Ji neatsiras. Ji mirė. 'Delilah, aš ateisiu pas tave', su šia mintimi užmigau.

Kažką sumaliau.