Can You Just Fuck Off? (Baigta) LT

1.20

#Delilah pov.#
Pirmą kartą džiaugiuosi, kad reikia į mokyklą. Ne dėl mokslų aišku. Ne tokia aš dar durna. Mokykla - tai vieta, kur galiu pabūti su Louis. Nes namai tapo kalėjimu. Už dviejų savaičių koledžas. Tada laisvė!
Ryte iškart apsivilkau džinsus ir maikutę "I'm the queen". Atlikusi vonios ritualą ėmiau barbenti į duris. Savo duris. Kažkaip keistai skamba. Po minutės durys atsirakino ir sutikau mamos šypseną.
Virtuvėje sutikau Louis žvilgsnį, kuris reiškė 'apsimeskim, kad nepažįstam vienas kito'. Aš irgi taip manau. Atsiglebesčiuosim mokykloj.
-Kaip miegojai?- mandagiai paklausė mama, kai jau sėdėjom.
-Kaip devintam dangui,- išgriežiau dantimis.
-Kodėl taip piktai?- nusišypsojo mama.
-O tau patiktų užrakintai ir atskirtai nuo civilizacijos sėdėt!?- piktai išrėžiau. Nervai nebelaiko.
-Nesinervuok, nervų ląstelės neatsistato,- mama nusijuokė.
-Nežvenk, nes dantys irgi neatsistato,-išrėžiau. Šypsena mamos veide dingo. Pala, ar aš ką tik pagrasinau jai išmušt dantis? Hm... Nebloga idėja... Dar kelios dienos šitam izoliatoriui ir galutinai išprotėsiu...
-Norėsit šiandien kažkur eit?- po kelių minučių prabilo Dan valgydamas salotas.
-Vis tiek neleisi,- prunkštelėjo Louis.
-Kartu ne, bet atskirai galit,- trūktelėjo pečiais.
-Ir iš kur žinosit, kad mes ne kartu?-neiškentusi paklausiau.
-Būsit pas skirtingus draugus. Jų telefonus turim. Ir nedrįskit meluot, nes prašysim ir jūsų pakalbėt,-paaiškino Dan. Reiks pakrapštyt savo smegenus, kaip išsisukt.
-Gerai, mes lekiam,- tariau į burną įsidėjusi paskutinį kąsnį.
-Pala,- pertraukė mama,- Važiuokit atskirais motociklais.
Pavarčiau akis ir atsisėdau ant savojo. Louis su savo nurūko mokyklos link. Aš variau jam iš paskos.
Kai atvažiavom, iškart puolėm vienas kitam į glėbį.
-Pasiilgau,- sušnibždėjau uosdama jo kvepalus.
-Aš labiau,- tarė ir švelniai suglaudė mūsų lūpas.
-Dieve, susiraskit kambarį!- išgirdau Skar balsą. Ta kurva amžinai ne laiku.
-O tau patinka gadint tobulas akimirkas?- suburbėjau.
-Aš šėtonas,- nusijuokė,- Bet aš ne apie tai.
-Kas?- pakėliau antakius.
-Aš tau vakar tuziną kartų skambinau, rašiau, o tu nieko, iš kur man žinot ar tau viskas gerai? Kodėl nesugebi net atrašyt sušiktos žinutės? Tu gal po akmeniu gyveni!?- subėrė piktu tonu. Jei atvirai, ji atrodė kaip mažas šuniukas bandantis loti.
-Ne po akmeniu, o po visa uola,-atsidusau.
-Nuo kada ten persikraustei?-susidomėjo Skar.
-Vakar tėvai izoliavo mus nuo pasaulio,- pavarčiau akis,- Ir šiandien man reikės tavo pagalbos.
-Na?- pakėlė antakius ir aš jai viską išaiškinau.
-Bus padaryta,- pridėjo ranką prie kaktos kaip kareivis.

Matematika. Tuoj dalins testų rezultatus. Sulaikiau kvapą. Nuo rezultato priklausys, ar reikės eiti į perlaikymus, ar ne. O su perlaikymais mažiau šansų pakliūti į gerą koledžą.
Reikia surinkti bent 50% balų, kad išlaikytum.
Testus išdalino užverstus. Atversti bijojau.
-Louis, tu pirmas,- atsisukiau į Louis, kuris tuo metu atvertė testą. 63%. Jis išlaikė.
-Išlaikei!- šyptelėjau jam.
-Iš kitų dalykų galiu neišlaikyt. Į gerą koledžą patekti sunku,- atsiduso. Pala, ar jis galvoja, kad nepateks į Niujorką? Ne, nemanau.
Giliai įkvėpiau ir atverčiau testą. 51%.
-Išlaikiau! Įsivaizduojat, išlaikiau!-surėkiau pašokusi ir visa klasė sužiūro į mane.
-Tau aklai pasisekė,- subumbėjo mokytoja.
-Nebumbėk, nes aš išlaikiau!- vėl surėkiau ir visi paplojo tramdydami šypsenas.

-Ką planuoji veikt?- paklausė Louis po pamokų.
-Galvoju aplankyt senus draugus,-trūktelėjau pečiais,- Varai kartu?
-O kaip?- nespėjo pabaigt.
-Tu tą patį padaryk su Zayn ar dar kuriuo nors,- pasiūliau ir jis linktelėjo.

-Dženifer!- puoliau į glėbį blondinei. Ji kažkada buvo mano bestė.
-Deli, kaip kruti?- šyptelėjo.
-Po biškį. Tu?- šyptelėjau atgal.
-Išsiskyrėm su Cody, tai dabar viena kaip pirštas,- caktelėjo liežuviu.
-Pirštas nebūna vienas, jų būna penki,- susiraukiau.
-Taip, taip ir sulauk iš tavęs užuojautos ar dar ko,- pavartė akis ir prunkštelėjo.
-Hi, Emily,- pasisveikinau su raudonplauke, kuri akinamai šypsojosi.
Ir tada akys užkliuvo už...
-Dylan!- surėkiau ir puoliau vaikinui į glėbį. Dieve, kaip jo pasiilgau!
-Sveika,- pasisveikino nuleidęs mane ant žemės.
-Kaip tu?- paklausiau.
-Kai tu išvažiavai, tai nebe taip gerai,-liūdnai šyptelėjo ir apkabino mane per pečius. Louis piktai į jį pažvelgė, bet rodos Dylan to nepastebėjo. Louis nusikosėjo ir tik dabar visi pamatė, kad ir jis čia.
-O čia?- paklausė Džen ir parodė, kad tęsčiau.
-Čia Louis, mano...- nespėjau pabaigti.
-Jos vaikinas,- Louis pabrėžė paskutinį žodį ir sužvairavo į Dylan.
-Vaikinas? Gerai išgirdau?- išsižiojo Džen,- Argi tu nebuvai ta, kuri sakė, kad amžinai būsi senmergė?
-Cha cha, kaip juokinga,- pavarčiau akis.
Toliau mes tiesiog šnekėjome ir šėliojome, prisimindami senus gerus laikus.

#Skarlet pov.#
Sėdėjau namie ir nieko neveikiau. Laukiau, kada gi Deli tėvai paskambins patikrint. Deli man buvo palikusi kelis garso įrašus, kuriuos turėčiau paleisti, kai lieps pakalbėti su Deli. Tikiuosi, kad pavyks.
Suskambo telefonas. Nežinomas numeris. Turbūt čia jie.
-Klausau,- pasisveikinau.
-Laba diena, čia Skarlet?- mandagiai paklausė Deli mama. Nekenčiu perdėto mandagumo.
-Taip,- atsakiau.
-Ar pas tave yra Delilah?- pasiteiravo.
-Taip,- vėl atsakiau.
-O Louis?- paklausė.
-Ne,- tariau.
-O ką veikia Delilah?- ji kaip seklys morka.
-Ji kitame kambaryje žiūri televizorių,- subėriau tikėdamasi, kad nelieps jos pakviest.
-Pakviesk ją,- really?
-Delilah!- surėkiau ir pavaidinau žingsnius. Ką gi, spektaklis pradideda. Paleidau garso įrašą. Jis padarytas spėjimo būdu. Taigi...
-Labas mama,- Delilah iš įrašo sveikinosi.
-Labas Delilah, kaip sekasi?- jos mama turbūt nustebo, kad aš nemelavau.
-Gerai.
-Tu pas Skarlet?
-Aha.
-Viena?
-Ne.
-Kaip suprast?
-Nežinau.
-O be Skar dar kažkas yra?
-Ne.
-Na tai tikiuosi,- numykė.
-Gerai.
-Tai iki.
-Aha.
-Sakau iki.
-Ate mama, turiu bėgt.
Ji padėjo ragelį. Lengviau atsikvėpiau. Per plauką!

#Zayn pov.#
Louis man pavedė labai atsakingą užduotį. Yep, dabar laukiu skambučio. O štai ir jis.
-Alio?- visiškai neturėjau noro kalbėt su jo tėvu.
-Sveikas Zayn, man Louis reikia,-iškart prie reikalo. Paleidau įrašą.
-Labas tėti, klausyk, eik iškart prie reikalo, nes aš visiškai neturiu noro su tavim kalbėtis,- Louis iš įrašo viską susakė.
-Tikiuosi tu be Delilah,- suburbėjo.
-Čia tik mes su Zayn, todėl gali nekvaršint galvos su Delilah, nes jei ji čia būtų, aš neturėčiau laiko kalbėtis,- Louis žinojo, kad tai jį sunervins.
-Louis,- piktas Dan balsas.
-Sudie, tėti.
Padėjo ragelį. Pagaliau galiu ramiai pabūti su Kvelia. Apie ją niekas negali žinot, nes mes draugaujam slaptai. Yep, turbūt įsimylėjau.

#Delilah pov.#
Gavau nuo Skar ir Zayn po žinutę, kad viskas čiki. Yes. Visą vakarą praplepėjom, bet reikia į namučius, kur laukia pikti tėvučiai.
Atsisveikinom su chebra ir pažadėjom dar susmatyt. Kai atvažiavom, aš įėjau pirma, Louis tik po kelių minučių, kad nesuprastų, jog buvome kartu.
Užlipome į kambarius ir mus užbarikadavo. Po keliu valandų slankiojimo atnešė vakarienę. Really? Omletas? Ah... Paragavau, bet kaip ir tikėjausi. Fu. Ką daryt? Atidariau langą. Lauke dar šviesu, bet niekis. Net nepažiūrėjusi žemyn išsviedžiau omletą. Staiga pasigirdo cypimas.
-Aa!! Kas čia mane apšiko!?- mama tiesiog žviegė. Šūdas.

Yes! Pagaliau 20 dalis! Džiaugiuosi, kad palyginus taip toli nuėjau. Nes mano kitos istorijos buvo po 1-3dalis. Ir viskas tik jūsų nuostabaus palaikymo dėka! Ačiū!