Can You Just Fuck Off? (Baigta) LT

2.10

-Mama?-sutrikau.
-Dukrele, ką tu čia veiki? Neturėtum būti Niujorke?-ji atrodė pasimetusi.
-Aš hm.. Pasiėmiau šiek tiek atostogų,-truputis melo nepakenks.
-Tikrai?-ji įtariai pažvelgė.
-Taip, mes su draugais nutarėm pasiimti atostogas iki kalėdų,-toliau melavau.
-O mokslai?-mama nelabai tikėjo.
-Susitarėm su dėstytoju, jis labai fainas,-toliau kabinau makaronus o Louis tramdė šypseną.
-Na puiku, o kur gyvensi?-jos nuotaika šiektiek pagerėjo.
-Na aš su draugais išsinuomojau butą,-pasakiu ir tikėjausi neigiamos reakcijos.
-Šaunu,-mama šyptelėjo ir pažvelgė į Louis. Ji džiaugiasi kad nebūsiu su Louis.
-O kaip jums su Dan?-nukreipiau temą.
-Puikiai, nieko naujo,-šypsojosi.
Užkaičiau virdulį ir pasidariau kavos, nes įtariu kad nuo mamos taip lengvai nepabėgsiu.
-O kaip tu? Susiradai kokį vaikiną?-dabar mama klausinėjo.
-Aha,-atsigėriau kavos.
-Tikrai? Jis gražus? Raumeningas? Iš Niujorko?-mama susidomėjo.
-Jis labai gražus ir raumeningas. Ir ne, jis ne iš Niujorko,-nusišypsojau ir Louis slapta išsišiepė.
-Kaip jis atrodo?-toliau smalsavo mama.
-Rudi plaukai, mėlynos nuostabios akys ir holivudinė šypsena, kurią kartais taip norisi išmušt,-slapta piktai dėbtelėjau į Louis kuris šypsojosi parodydamas dantis. Dabar mintyse tik pist, ir išmušu.
-O jei ne iš Niujorko tai iš kur?-ah, kad mama žinotų...
-Iš Londono,-atsidusau.
-Aš jį pažįstu?-tai ne, jis gi tavo įsūnis.
-Aha,-tramdžiau šypseną.
-Kas jis?-ji sublyksėjo akimis.
-Louis,-šis žodis numalšino jos šypseną. Ji pasirėmė delnais veidą.
-Jūs juokaujat, taip?-ji atsiduso.
-Ne, nejuokaujam,-Louis apkabino mane per liemenį.
-Jūs juk žinot kad taip negalima,-toliau dūsavo mama.
-Mes ne giminės! Įstatymai to nedraudžia!-garsiai tarė Louis.
-Iš kur žinai?-susiraukė.
-Dzaa, jei ką tai aš studijuoju teisę,-caktelėjo liežuviu Louis.
-Vistiek negalima,-mama purtė galvą.
-Įstatymai nedraudžia,-ir aš prabilau.
-Užtat aš draudžiu,-mama supyko.
-Užtat man pochui,-pavarčiau akis ir rodės kad mama tuoj nukilins mane žvilgsniu.
-Gerai sudie mamyte mes su Louis einam,-išsišiepiau ir paėmusi Louis ranką nubėgau į viršų.
Atsiguliau šalia jo.
-Kodėl gyvenimas toks sunkus?-paklausiau pati savęs. Kodėl aš jį myliu? Kodėl? Tėvai tam nepritaria...O dar Greg...
-Jei jis nebūtų sunkus, tada tu nežinotum kas sunku o kas lengva,-jis tarė lyg koks filosofas.
-Bet kodėl jis toks negailestingas?-toliau klausinėjau savęs.
-Kad užgrūdintų tave,-jis ir vėl atsakė.
-Gal geriau būtų viską užbaigt?-mąsčiau.
-Kaip gali užbaigt to ko net nepradėjai?-Louis ir vėl įsiterpė.
-Klausyk, kartais tu ne filosofas?-nusijuokiau.
-Skaičiau kelias senas knygas apie gyvenimo vertę,-trūktelėjo pečiais.
-Kokio velnio?-prunkštelėjau.
-Nes nežinojau kaip gyvent be tavęs,-jis nusišypsojo.
-Aww, kaip aš tave myliu,-pabučiavau jam į skruostą.
-Aš labiau,-pabučiavo į lūpas.
-Niekada nepalik manęs,-stipriai jį apkabinau.
-Niekada,-prižadėjo ir mano širdis šiek tiek nurimo.

Kelios sekančios dienos buvo geriausios mano gyvenime. Bet tada suskambėjo telefonas.
-DEFRE?-Greg balsas.
-Ko?-stengiausi atrodyti šalta.
-Tikiuosi dar nepamiršai savo užduoties?-jo balsas mane vertė vemt.
-Kaip galima užmiršt?-pavarčiau akis.
-Tai puiku, norėčiau kad jau rytoj jį pribaigtum,-jis tarė ir mano akyse susikaupė ašaros.
-Rytoj?-stengiausi, kad balsas nesudrebėtų.
-Taip. Jei nepadarysi to, aš pats jį surasiu,-jo balsas skambėjo piktai.
-Viską padarysiu,-padėjau ragelį ir griuvau į pagalvę. Ji jau buvo šlapia nuo ašarų.
Nuėjau į vonią ir pažvelgiau į save. Susivėlę plaukai, nuverktas tušas. Perbraukiau per plaukus šepečiu, o akis nusiploviau. Atrodžiau daug geriau. Grįžau į kambarį kur jau sėdėjo Louis.
-Viskas gerai?-paklausė ir tikėjausi kad jis nepastebėjo mano nuverktų akių.
-Taip,-patvirtinau ir atsisėdau šalia.
-Aš matau kad kažkas negerai. Man gali viską pasakyti,-ne,negaliu.
-Pavargau nuo visko, gal norėtum išvykti kur nors kelioms savaitėms?-paklausiau. Tikėjausi kad pabėgsim nuo Greg.
-O kur norėtum?-jis paklausė.
-Gal į Prancūziją...Aplankytume Keill,-pasiūliau.
-Gerai, aš paieškosiu bilietų kitai savaitei,-šyptelėjo.
-Ne, aš noriu dabar,-paprašiau.
-Pažiūrėsim kaip gausis,-jis atsidarė laptopą ir pradėjo ieškoti bilietų.
-Štai, lėktuvas išskrenda už šešių valandų,-jis pažvelgė į mane ir aš linktelėjau.
Greit susikrovėm būtiniausius daiktus ir patraukėm link oro uosto. Pasikeičiau numerį, kad manęs neatsektų ir paskambinau Cameron.
-Klausau,-atsiliepė.
-Čia DEFRE,-pasakiau.
-Sveika,-tarė kiek šilčiau
-Mes su Louis išvažiuojam. Pridenk mus ir stebėk Greg,-viską susakiau.
-Ok, pažiūrėsim ką galim padaryt,-sutiko.
-Ačiū,-padėjau ragelį.
-Su kuo kalbėjai?-pakėlė antakius Louis.
-Su labai seksualiu vaikinu,-paerzinau jį.
-O jei rimtai?-pavartė akis.
-Nu ką, Cameron seksualus,-išsišiepiau.
-Su Cameron? Kas jis toks?-jis susiraukė.
-Tavo dešinioji ranka,-prunkštelėjau.
-Ai, tas. Kodėl tu su juo kalbėjai?-ir vėl pavydo scenos.
-Kad praneštų jei sutiks Greg,-atsakiau.
-Ir kam tau tas Greg?-toliau nesuprato.
-Kad tavęs nenužudytų,-pavarčiau akis.
-Jaudiniesi dėl manęs?-jis išsišiepė.
-Ne, tik šiaip tavo gyvybę gelbėju,-toliau varčiau akis.
-Šiaip ten mano gauja, bet tu ja rūpiniesi daugiau nei aš,-nusijuokė.
-Reikia rūpintis tauta,-šyptelėjau.
Pagaliau sulaukėm lėktuvo. Atsisėdom ir visą kelią kalbėjom.
-O kodėl Greg nori tave nužudyti?-pats svarbiausias klausimas kolkas.
-Nes aš girdėjau jo slaptą pokalbį,-trūktelėjo pečiais.
-Kokį?-susidomėjau.
-Jis kalbėjo su kažkokiu vyru apie prostitučių verslą,-Louis paaiškino.
-Ir dėl to nori tave nužudyt?-pasitikslinau.
-Turbūt. Jis gan dažnai siunčia naujus žmones pas mane, kad sektų o paskui užmuštų. Kolkas dar nei vienam nepavyko,-sulaikiau kvėpavimą.
-Žinau, kad tarp mūsų šiuo metu yra išdavikas. Tik net nenutuokiu kas,-Louis atsiduso. Ah, kad tik žinotum, kad tai aš...
Po kelių valandų lėktuvas nusileido. Mus pasitiko taksi. Nuvažiavome iki artimiausio viešbučio ir priėjom prie registratūros. Ir suvokiau kad nemokam prancūziškai. Jau norėjau tai pasakyti Louis, kai jis prabilo.
-Bonjour, si nous pouvions réserver une chambre?-jis tarė prancūziškai. Nuo kada jis moka prancūzų kalbos?
-Bien sûr,-mergina maloniai pasakė ir ėmė kažkur eiti.
-Nuo kada tu moki prancūzų kalbos?-paklausiau Louis, nes aš visiškai nesupratau ką jie čia šnekėjo.
-Mano gaujos šaknys Prancūzijoje. Teko išmokti,-jis šyptelėjo.
Mergina mus privedė prie kambario ir kažką pasakiusi nuėjo. Apartamentai buvo tikrai gražūs. Dvigulė lova, net balkonas su gražiu vaizdu.
-Gal nori kur nors pavalgyti?-Louis paklausė ir aš linktelėjau. Mes nuėjom į vietinę kavinukę.
Padavėja atnešė meniu ir aš ėmiau jį vartyti. Nieko nesupratau.
-Kas čia per maistas?-atsidusau.
-Tiesiog pasakyk ko norėtum,-Louis nusišypsojo.
-Užsakyk kokių nors salotų ir vyno,-pagalvojau.
Prie mūsų vėl priėjo padavėja.
-Déjà choisi?-paklausė kažko.
-Je voudrais demander aux deux salades et deux verres de vin rouge,-Louis kažką sumalė.
-Bien , ou autre chose?-vėl paklausė padavėja.
-Non, merci,-Louis padėkojo. Jey, žinau tik du žodžius- bonjour ir merci. Daugiau nieko nesuprantu.
Padavėja nuėjo ir Louis atsigręžė į mane.

#Louis pov.#
Pažvelgiau į Deli aprangą ir susilaikiau neprikandęs lūpos.
-Vous êtes très belle(tu labai graži),-nusišypsojau jai o ji susiraukė.
-Votre robe est très serré(tavo suknelė labai aptempta),-prikandau lūpą.
-Nieko nesuprantu,-ji raukėsi.
-Échantillonnage et à faire pour vous sur la table(imčiau ir padaryčiau tave ant šio stalo),-išsišiepiau.
-Gal gali pasakyt apie ką kalbi?-Delilah suraukė nosytę.
-Sakau kad kai tu su šita suknele, imčiau ir padaryčiau tave ant šio stalo,-išsišiepiu o ji nuraudo.
-Louis,-gavau niuksą į petį.
-Aš irgi tave myliu,-nusijuokiau.
Greit ir atnešė mūsų užsakymus. Persimečiau keliais žodžiais su padavėja ir puoliau valgyti.

#Delilah pov.#
Kai pavalgėm, grįžom į viešbutį.
Louis apkabino mano liemenį.
-Myliu tave,-sušnibždėjo man į ausį.
-Aš labiau,-apžergiau jį ir įsisiurbiau į jo lūpas. Bučiavomės aistringai ir netrukus mano liemenėlė padarė 'i believe i can fly'.
Kai likome nuogi, Louis įėjo į mane. Jis judėjo lėtai, po truputį greitindamas judesius. Galiausiai pasiekėme orgazmus ir garsios dejonės paliko mūsų lūpas.

Kitą rytą Louis mane ištempė prie Eifelio bokšto. Pirmą kartą buvau Prancūzijoje.
Užlipom į bokštą ir gerėjausi nuostabiu vaizdu. Louis laikė mūsų rankas supintas. Aš sujungiau mūsų lūpas.
-Delilah, žinau kad mes dar visai neseniai draugaujam, bet aš negaliu taip. Aš tave labai labai myliu ir noriu paklaust...-jis pritūpė ant vieno kelio ir iš kišenės išsitraukė dėžutę,-Di, ar tekėsi už manęs?-jis paklausė ir man pritrūko oro. Šią akimirką aš mačiau tik jį. Visas Paryžius jam neprilygs.
-Taip,-ašara nuvarvėjo skruostu ir puoliau Louis į glėbį. Jis sujungė mūsų lūpas, o jo akys žibėjo labiau už deimantus.
-Aš taip tave myliu,-Louis šypsojosi.
-Aš tave irgi, sužadėtini,-pabrėžiau paskutinį žodį ir vėl sujungiau mūsų lūpas.