Can You Just Fuck Off? (Baigta) LT

3.2

#Delilah pov.#
Po ilgo ir varginančio kelio priėjome miestelį. Net neįsivaizduojam kur esam, bet tuoj sužinosim. Čia važinėjo daug mašinų, yra pavojus būti pastebėtoms. Stengėmės neatkreipti niekieno dėmesio, bet visi į mus spoksojo. Kurgi nespoksos, kai esam gyvi randai. Neprisimenu kada paskutinį kartą mačiau save veidrodyje, įtariu kad atrodau klaikiai.
-Kur dabar einam?-Aria paklausė apsidairydama ar mūsų niekas neseka.
-Manau pirmiausiai reikia sužinoti kur esame, tada iš kažkur parauti telefoną arba kažkaip grįžti į Londoną,-garsiai išdėsčiau savo mintis.
Priėjome prie senyvos moteriškės.
-Atsiprašau, gal..-nespėjau baigti. Ji paklaiko nuo mūsų išvaizdos ir greitai pasišalino. Okey...
Nieko nebus taip, jau ir vakaras artėjo.
-Gal pasibeldžiam į kažkieno duris?-pasiūliau ir ji sutiko neturėdama kito pasirinkimo.
Nuėjome prie atokesnio namo ir pabarbenome į duris. Jas atidarė maždaug keturiasdešimties metų brunetė. Ji pamačiusi mus aiktelėjo ir plačiau pravėrė duris.
-Kas nutiko?-ji rūpestingai paklausė ir įvedė į namo vidų.
-Mus pagrobė ir mes pabėgom,-greit išaiškinau jai situaciją.
-Vargšelės...Užeikit, jauskitės kaip namie,-ji nuvedė mus į svetainę. Namas nėra labai prabangus, bet savotiškai gražus ir jaukus.
-Palaukite, atsinešiu vaistinėlę,-ji suskubo raustis po stalčius. Netrukus ištraukė buteliuką su vandenilio peroksidu ir tvarsčių.
Ji dezinfekavo mūsų žaizdas o baisiausias apvyniojo tvarsčiais.
-Kas tavo kojai?-ji paklausė kai aš suinksčiau bandydama ją pajudinti.
-Regis lūžo,-lėtai iškvėpiau orą.
Ji švelniai paspaudeliojo ir pakratė galvą.
-Nelūžo, tik labai smarkiai patempti raiščiai,-ji pasakė vyniodama mano koją storesniu tvarsčiu.
-Jūs gal daktarė?-iš ties man įdomu kaip ji tai nustatė.
-Taip, aš gydytoja,-ji šyptelėjo ir baigė vynioti.
-Jūs gal norėtumėt kažko valgyt, gert?-ji rūpestingai paklausė.
-Jūs ir taip perdaug mumis rūpinatės,-Aria nusišypsojo.
-Man malonu padėti,-ji nuėjo į kitą kambarį ir po kelių minučių grįžo su kava ir sausainiais.
-Galbūt papasakotumėte kaip čia atsidūrėte?-moteris pasmalsavo.
-Mus pagrobė, mėnesį kankino ir paskui mes pabėgom,-papasakojau.
-Ir beje, kokiame mieste mes esame?-Aria paklausė.
-Čia Liverpulis. O iš kur jūs?-moteris šypsojosi.
-Iš Londono,-Aria atsakė už mus abi.
-Oh. Kaip jūsų tėvai?-ji klausinėjo.
-Aš neturiu tėvų,-Aria pasakė ir moteris užjaučiamai šyptelėjo.
-O tu?-ji kreipėsi į mane.
-Mama su patėviu,-trumpai atsakiau.
-Na, gal norėtumėt naktį praleist čia, vistiek jau vakaras, galėtumėt nusiprausti. O rytoj išsiųsčiau jus namo,-ji pasiūlė. Mes au Aria susižvalgėm ir linktelėjom.
-Beje, kaip mums jus vadinti?-Aria pasiteiravo.
-Aš Josie,-ji prisistatė,-O jūs mergaitės?
-Aš Delilah o čia Aria,-šyptelėjau.
-Jūs giminaitės?-ji paklausė.
-Ne, teisiog draugės,- šyptelėjau.
Netrukus sugirgždėjo durys.
-Čia mano vyras,-ji pasakė ir nulėkė prie durų. Girdėjau balsus ir kaip ta moteris aiškina apie mus. Josie išties maloni moteris.
Netrukus į kambarį įžengė vyriškis. Pamatęs mane jis sustingo. Negaliu patikėti.
-Tėti?-tyliai paklausiau.
-Delilah, čia tu?-jo veide matėsi nuostaba. Aš lėtai linktelėjau.
-Kodėl tu mane palikai?-per gumulą gerklėje paklausiau.
-Aš tau kiekvieną mėnesį skambindavau, siųsdavau pinigų, dovanas per šventes,-jis aiškino o aš sėdėjau susiraukusi,-Ji tau nesakydavo?-atsiduso. Linktelėjau. Negaliu patikėti kad mama tiek metų slėpė nuo manęs tėtį.
-Tai kaip gyveni, dukra?-jis atsargiai paklausė.
-Na, nepaisant šito mėnesio, tikrai puikiai,-nusišypsojau.
-O kaip mama?-jis paklausė.
-Ji ištekėjo, mes persikraustėm į Londoną,-tariau bet tėčio veide vistiek matėsi šypsena.
-Kaip jis? Naujasis mamos vyras?-jis pasikasė pakaušį.
-Na, visai nieko,-trūktelėjau pečiais.
-O tu kaip?-jis vėl paklausė.
-Aš buvau susižadėjusi,-atsidusau. Buvau. Jei tik Louis manęs neužmiršo.
-Tikrai? Su kuo?-jo akyse matėsi kibirkštėlės.
-Su savo įbroliu,-atsakiau.
-Oh,-jis susimąstė.
-O kas tu per mergaitė?-jis pagaliau pastebėjo Arią.
-Aš Aria,-ji tarė ir tėtis įdėmiai į ją pažvelgė, po to žvilgsnį atleido.
-Tėti, o kaip tau sekasi?-keista vėl sakyti 'tėti'.
-Na, aš susituokęs su šia moterimi,-jis apkabino Josie. Jie išties gražiai atrodė kartu.
-Džiaugiuosi,-nusišypsojau. Mama laiminga, tėtis laimingas, aš būsiu laiminga.. Jei tik Louis neišdavė...
-Galbūt norėtumėt peržiūrėti senas jūsų nuotraukas?-Josie paklausė ir aš susiraukiau.
-Kokias nuotraukas? Mama sakė kad...-nespėjau pabaigti.
-Kad kai buvai maža, sudegė namas ir visos nuotraukos sudegė,-pratęsė tėtis.
-Taip?-buvau sutrikusi.
-Ne visos sudegė. Aš turėjau paslėpęs,-jis šyptelėjo. Oh.
-Norėčiau pamatyt,-aš niekada nemačiau savęs jaunesnės nei ketverių metų.
Netrukus Josie grįžo su nuotraukų albumu. Varčiau. Mačiau mažą, trejų metų mergaitę su ilgais, rudais garbanotais plaukais ir rudomis akimis. Čia aš...
Kitoje nuotraukoje buvau mažesnė,sėdėjau vežimėlyje. Trečioje nuotraukoje tėtis laikė mane ant rankų, o mama šypsojosi šalia. Pala. Geriau įsižiūrėjau ir susitaukiau. Mama turėjo didelį pilvą.
-Kkas čia?-parodžiau nuotrauką ir tėtis atsiduso.
-Ji tau nepasakojo?-liūdnai paklausė. Papurčiau galvą.
-Na, kai tau buvo dveji, tavo mama laukėsi dar vienos mergaitės,-išsižiojau iš nuostabos,-Kai ji gimė, ją nusinešė daktarai ir..-tėtis užsikirto,-Jie pasakė kad ji mirė.
-O kodėl aš niekada nesu buvus prie jos kapo?-aš buvau labai sutrikusi.
-Nes daktarai mums jos neatidavė. Sakė, kad mes nenorėtume ją pamatyti. Mes netikėjom, perėjom ir teismus bet nieko,-jis sunkiai atsiduso.
-Kuo ji buvo vardu?-paklausiau.
-Aria,-sustingau nuo jo žodžių. Tai nieko neįrodo.
-Kokia tavo pavardė?-atsisukau į Arią. Žinau kad tai neįmanoma.
-Aria Frewer,-ir atrodo visas pasaulis sustojo.