Can You Just Fuck Off? (Baigta) LT

1.6

Mane pažadino saulės spinduliai, kurie lengvai krito ant mano veido. Pasimuisčiau ir pajutau kažką prie savęs. Staigiai pašokau iš lovos ir užsiėmiau už galvos. Skauda. Pažvelgiau į lovą, ten gulėjo Louis. Šūdas. Kas vakar įvyko? Prisimenu, kad nuėjau į vakarėlį, išgėriau kažkokio šūdo, paskui Louis vežė mane namo ir... Šūdas. Visi prisiminimai grįžo. Ir kodėl aš amžinai po pachmielo viską prisimenu... Aš pavadinau jį gražiu! Na taip, jis gražus. Net labai... Ką?!
Aš jam pasiūliau miegot kartu. Šūdas! Daugiau nebegersiu. Tyliai pakilau iš lovos ir pažvelgiau į ramiai miegantį įbrolį. Ale jis tikrai gražus...
-Dar ilgai mane nužiūrinėsi?- pramerkė vieną akį. Jis eilinį kartą mane prigavo.
-Aš ne... Žodžiu, atleisk dėl vakar,- viską greitai sumaliau.
-Kam atsiprašinėji? Už tai, kad pasakei, jog aš gražus? Čia komplimentas,- išsišiepė, o aš paslėpiau galvą delnuose.
-Aš buvau girta!- teisinausi.
-Ką sako girtas, tą galvoja blaivas,- dar labiau išsišiepė.
-Louis!- iš tiesų jis sakė tiesą. Ką aš bandau apgauti?- Tiesiog dink iš mano lovos, kol tėvai neprigavo,- numojau ranka. Jis nusijuokė. Bet paklausė ir atsikėlė.
-Kaip miegojai?- nejučia paklausiau.
-Galėčiau taip kasnakt,- pakilnojo antakius ir aš jam daviau niuksą į petį.
-Ei, nesimušk!- suplonino balsą ir abu nusijuokėm.
Atlikusi vonios ritualą nusileidau į virtuvę. Ant šaldytuvo radau priklijuotą lapelį.
"Mes išvažiavome pas draugus. Grįšim rytoj.
P.s. Maistas tik parduotuvėj.
P.p.s. Jei tingit eit į parduotuvę, šaldytuve yra kiaušinių, tai išsikepkit.
P.p.p.s. Mylim.
Ką gi, kepsiu kiaušinienę, paskui pardėn varysiu. Atidariau šaldytuvą. Wow. Lentynos tuščios. Tik pakelis su keliais kiaušiniais. Čia gal uraganas prasiautė?
Pasiėmiau keptuvę ir įmušiau kiaušinį.
-Kas pusryčiams?- pasigirdo Louis balsas, kai lipo į apačią.
-Kas pusryčiams?- paploninau balsą.
-Nekopijuok manęs!- liepė.
-Nekopijuok manęs!- toliau jį erzinau.
-Myliu tave,- išsišiepė.
-Kiaušinienė,- atsakiau. Jis ėmė kvatotis.
-O taip tikėjaus, kad atsakysi tuo pačiu,- pakilnojo antakius, o aš pavarčiau akis.
Kai kiaušiniai iškepė, atlėkė Louis su lėkšte ir šakute. Jau siekė kiaušinienės, bet aš ją patraukiau.
-Mano,- sunėriau rankas.
-Bet aš irgi noriu kiaušinių,- suvebleno ir patempė lūpą.
-Pats turi,- nusijuokiau.
-Tai keičiam. Aš tau savo, o tu man iškeptus,- mirktelėjo. Trenkiau delnu per veidą ir pastūmiau lėkštę link jo.
-Tai reiškia, kad sutikai keistis?- prikando lūpą.
-Imk už ačiū,- pavarčiau akis.
-Ačiū per mažai,- papurtė galvą.
-Tai ką daugiau siūlai?- pakėliau antakį.
Jis priartėjo prie manęs ir atsirėmiau į sieną. Jaučiau jo alsavimą tiesiai sau prieš veidą. Tačiau nesipriešinau. Jo veidas lenkėsi, kol mus skyrė tik keli centimetrai. Jo lūpos prigludo prie manųjų. Pilve pradėjo skraidyti drugeliai. Dieve! Esu bučiavusi šimtus vaikinų, bet pirmąkart taip jaučiuosi.
Jis švelniai mane bučiavo, aš atsakiau tuo pačiu. Tas jausmas toks tobulas! Louis, ką su manim darai?
Kai pritrūko oro, jis atsitraukė. Aš toliau stovėjau sutrikusi.
-Aš... Atsiprašau,- sušnabždėjo nuleidęs akis. Aš paėmiau jo delną, parodydama, jog viskas gerai. Jis sutikęs mano akis šyptelėjo.
-Turiu eit,- tarė ir apsisukęs išėjo pro duris. Kas.Čia.Ką.Tik.Buvo? Jis išėjo. Ar jam nepatiko? Nes aš tai jaučiausi pasakiškai...

#Louis pov.#
Išėjau kuo greičiau iš namų. Šūdas! Aš prižadėjau nesivelti į jausmus. O šiandien pats ją pabučiavau! Atrodo, kas gi čia tokio? Esmė ta, kad man tai žiauriai patiko. O tai nieko gero.

Priėjęs Zayn namus pasibeldžiau. Niekada nesibeldžiu, bet tas dundukas nesugeba skambučio įsirengt.
Duris atidarė apsimiegojęs Zayn.
-Ko tau čia?- nusižiovavęs paklausė.
-Užsimiršt,- tariau.
-Tam yra skirtas klubas,- jis atrodė nesupratęs.
-Ne gert noriu,- susiraukiau ir įėjau į vidų.
-Nesuprantu,- purtė galvą.
-Aš sulaužiau supistą pažadą! Liam mane nudės!- aiškinau. Šūdas kaip prisidirbau.
-Kokį dar..- jis dar nesuprato,- Pala, tu padarei ką?- išpūtė akis.
-Aš ją pabučiavau,- atsidusau.
-Kodėl tu man tai pasakoji?- neturėjo žodžių.
-Nes tu vienintelis, kuriuo pasitikiu,- ir tai tiesa, nes Harry Liam pusėje. Nors šiaip jokių pusių nebuvo. Bent iki šiol.
-O tai Niall kaip?- susiraukė.
-Juokauni? Tu matei kaip jis į ją žiūri?- trenkiau kumščiu į stalą. Tai siutina. Nes Delilah tik mano!
-Mhm,- susimastė ir linktelėjo,- Manau, tau geriausia bus apie tai niekam nepasakot.
-Bet aš taip negaliu! Kiek jis gali mus laikyt uždaręs narvely?- rimtai susinervinau.
-Prieš kelis metus mes patys prisiekėm,- pasikrapštė pakaušį.
-Man nesvarbu,- tariau ir atidariau duris.
-Kur išeini?- nesuprato. Aš einu viską išsiaiškinti.
-Pas Liam,- tariau, o Zayn nugurkė seiles.
-Sėkmės,- dar išgirdau jį.

#Delilah pov.#
Dar vis neatsigavau po bučinio. Sėdėjau balkone ir mąsčiau. Kodėl aš? Kodėl iš visos mokyklos merginų jis pasirinko būtent mane? Kodėl jis po bučinio kažkur išėjo? Kur jis išėjo? Ar tai aš kalta? Ar jam nepatiko? Daug klausimų ir 0% atsakymų.
Mano apmąstymus nutraukė į kiemą įvažiavęs sunkvežimis. Ko čia šitam? Ir staiga mane aplankė nušvitimas. Šiandien šeštadienis. Ir tai reiškia... Mano motociklas!
Išbėgau į kiemą su šypsena veide. Kai iš sunkvežimio iškėlė mano motociklą, nieko nelaukusi sėdau ant jo ir nurūkau gatvėmis. Nuostabus jausmas vėl skrieti prieš vėją.
Kai pradėjo temti, grįžau namo, bet Louis dar neradau. Kur jis prapuolė?

#Louis pov.#
Duris atidarė Liam. Jis šiek tiek nustebo mane pamatęs, tačiau pakvietė į vidų. Na taip, aš be reikalo pas jį nesilankau.
-Tai kokie vėjai čia atpūtė?- pakėlė antakius Liam.
-Aš sulaužiau priesaiką,- greit išbėriau ir sulaikiau kvapą. Dabar jis man trenks.
-Su Delilah?- išpūtė akis,- Biče, negalvojau, kad tave taip greit suvystys,- nusijuokė. WTF?
-Koks traktorius tave pervažiavo?- susiraukiau. Jam biškį nuotaika gera.
-Belarusas,- abu nusijuokėm,- Jei rimtai, tai nusprendžiau priesaiką atšaukti,- ką jis turi omeny?- Susipažinau su tokia mergina...
-Gali nebepasakot,- atsidusau. Būčiau supykęs ant jo, nes pats mergą susrado, tai dabar atšaukia mat... Bet tiesiog buvau laimingas, kad negrįžau su fanaru.
-Gerai, bye,- atsisveikinau ir nuėjau link namų. Žinau, kad čia ne pabaiga. Liam nebūtų Liam, jei paskui kažko nesugalvotų... Bet reikia džiaugtis bent jau akimirkomis. Jėė. Širdis daužėsi kaip patrakus. Bet kažin ar Ji kažką pajuto...

Pagaliau šešta dalis! Bet manau, kad čia šūdą malu, nes nesulaukiu nuomonių... Prašau be ignor, rašykit, ar verta man tęsti šią istoriją, nes kam rašyt, jei niekam nereikia? Gal akmeniui vidury žaliosios pievelės, po kurią laksto trys durnelės? (turiu poetės talentą XD)