Can You Just Fuck Off? (Baigta) LT

2.13

-Louis!-sucypiau ir jo veide pasirodė maža šypsenėlė.
Aparatai ėmė pypsėti ir netrukus atlėkė daktaras su keliomis seselėmis. Nu nachui, ir vėl išvijo... Po dešimt minučių išėjo daktaras ir aš tiesiog pripuoliau prie jo.
-Kaip jis?-išbėriau.
-Jam labai pasisekė, jo būklė stabilizuojasi. Tačiau...-kaip visada 'tačiau'...-Jam bus labai sunku valdyti savo kūną, sutriks koordinacija, ir nežinau kada jis galės pajudinti rankas ar kojas,-kūnas šiek tiek atsipalaidavo.
-Tačiau jis galės judėti?-viltis žaidė mano akyse.
-Nežinau kada, bet turbūt galės,-šiek tiek palengvėjo.
-Ar galiu? Jį aplankyti?-paklausiau ir jis linktelėjau. Įžengiau į palatą su šypsena veide.
-Labas Lou,-pasisveikinau ir jis šiek tiek pajudino galvą į mano pusę.
-Di,-jo lūpos sunkiai sukrutėjo.
-Shh, tau sunku kalbėti,-pridėjau pirštą prie jo lūpų.
-Pa..siilgau,-jis sužiopčiojo.
-Aš irgi tavęs pasiilgau. Labai labai,- paglosčiau jo plaukus.
-Pabučiuok. Mane,-jis tarė šiek tiek garsiau.
Aš priglaudžiau lūpas prie jo ir ėmiau švelniai bučiuoti. Jo lūpos lėtai judėjo kartu su manosiomis.
-Myliu.Tave,-jo veide atsirado šypsena.
-Aš irgi labai myliu tave,-nusišypsojau.
Jis susiraukė ir įtempė visus raumenis. Po to atpalaidavo.
-Aš negaliu,-jis sušnibždėjo.
-Ko negali?-su rūpesčiu akyse pažiūrėjau.
-Judinti rankų, kojų,-jo balsas buvo girgždantis bet vistiek toks pat gražus.
-Daktaras sakė kad tai susitvarkys,-patikinau jį.
Jis sužiopčiojo norėdamas kažką pasakyti.
-Nekalbėk. Tau reikia ilsėtis,-pakštelėjau jam į kaktą.
-Neišeik,-jis sušnibždėjo kai atsistojau.
-Aš greitai grįšiu. Pabandyk užmigt,-šyptelėjau jam ir palikau jį. Nuėjau link valgyklos ir paėmiau du kavos.
Grįžau į Louis palatą ir šyptelėjau. Louis miegojo. Atrodė taip pat kaip visą mėnesį, tik šįkart aiškiai matėsi kaip jo krūtinė kilnojasi.
Padėjau vieną puodelį ant spintelės, o kitą palengva gėriau stebėdama Louis.
Jo vokai sutrūkčiojo ir jis atsimerkė.
-Tu grįžai,-sušnibždėjo.
-Žinoma grįžau. Atnešiau kavos,-parodžiau puodelį. Jis šyptelėjo.
-Nori gert?-paklausiau ir jis linktelėjo.
Priglaudžiau jau pravėsusį puodelį prie jo lūpų.
-Kur jis?-jo klausimas mane sutrikdė.
-Kas?-nesupratau.
-Greg,-aš susiraukiau.
-Jo nebėra,-sušnabždėjau ir jis linktelėjo.
-Kaip tu?-toliau klausinėjo.
-Ne mane pašovė,-pakartojau tą pačią frazę, kurią sakiau Luke.
-Ačiū kad nepalikai manęs,-jis šyptelėjo.
-Tai tau ačiū,-nusišypsojau.
-Kiekvieną dieną laukdavau kol ateidavai,-nuo jo žodžių sustingau.
-Tu girdėjai?-tyliai paklausiau.
-Taip, tik negalėdavau atsimerkti,-aš nusišypsojau.
-Dabar viskas bus gerai,-prižadėjau jam.
Už durų išgirdau daug balsų. Ten vyksta ginčas. Nutilau kad išgirsčiau.
-Prašau, mums reikia jį pamatyti,-lygtais Zayn balsas.
-Jūsų per daug,-ginčijosi seselė.
-Tilpsim kaip nors,-ragino Skar.
-Vaikinui reikia ilsėtis,-seselė vistiek prieštaravo.
-Jei mes ten nenueisim, Delilah jį galutinai iškamuos,-Skar nusijuokė.
Pajaučiau kaip dega mano skruostai. Atsigręžiau į Louis, kuris sunkiai tramdė šypseną.
-Nors pajudėt žemiau galvos negaliu, bet aš viską jaučiu. Ir manau kad man pasistojo,-jis pakilnojo antakiais ir dabar mano skruostai buvo lyg burokėliai.
-Ne dabar Louis, ne dabar,-nusijuokiau ir jis atsiduso.
Netrukus į palatą įsiveržė visa armija kėglių. Nu žodžiu visa chebra.
-Sveiki gyvi!-Harry surėkė ir aš abejoju ar jų neišvarys nuo per didelio triukšmavimo.
-Taigi kad gyvi,-šyptelėjo Louis.
-Kaip tau?-Zayn priėjo arčiau Louis lovos.
-Kažkaip,-jis pabandė pakrutinti ranką kaip spėju.
-Kada jį paleis?-manęs paklausė Skar.
-Nežinau, rytoj eisiu pasikalbėti su daktaru,-atsakiau ir ji linktelėjo.
-Kaip ilgai aš jausiuos kaip šūdų krūva?-Louis pakreipė galvą į mane.
-Aš rytoj viską išsiaiškinsiu,-atsisėdau šalia jo.
-Nes aš labai norėčiau iškrušti tave, tik kad pajudėt negaliu,-jis sušnibždėjo man į ausį ir aš išraudau.
-Ir dabar jis pasiūlė jai kruštis,-Harry pakankamai garsiai kad visi girdėtų pašnibždėjo Niall.
-Nu tai mėnesį be sekso, pats pagalvok,-Zayn pavartė akis.
-Aha, ypač tau,-Harry nusijuokė.
-Baigsit jūs iš mūsų su Liam šaipytis? Patikėkit tikrai geras jausmas jausti bybį savo šiknoj, ir jūs pamėginkit,-Zayn linksėjo. Visi išsižiojo bet nei vienas neišdrįso prabilti.
Kai galų gale visa delegacija išėjo, likome su Louis vieni.
-Tau reikėtų pailsėti,-tariau kai pamačiau kad jis vos laikosi neužmigęs.
-Miegok su manim, kaip praeitą kartą,-šiek tiek nuraudau pagalvojusi kad jis viską jautė.
Aš atsiguliau šalia jo.
-Prisiglausk,-jis paliepė.
Prisitraukiau arčiau.
-Apkabink mane,-toliau nurodinėjo. Tyliai sukikenau ir apglėbiau jo liemenį.
-O dabar pasakyk kaip mane myli,-jis šyptelėjo.
-Va taip,-priglaudžiau lūpas prie jo. Visą bučinį jaučiau kaip šypsena žaidžia jo veide.
Po to iškart užmigau mylimo vaikino glėbyje.

-Daktare, kada jį išleisite?-kitą dieną susitikau daktarą.
-Priklausys nuo jo savijautos, bet jei viskas vyks gerai, tada rytoj. Tačiau jam reikės neįgaliojo vežimėlio,-jis paaiškino.
-Bet juk tai susitvarkys?-nugurkiau seiles.
-Priklausys nuo jo organizmo. Nieko negaliu garantuot,-liūdnai šyptelėjo ir kažkur nuėjo.
Kai grįžau į Louis palatą, ten jau sėdėjo tėvai.
-Labas Delilah,-mama pasisveikino.
-Labas mama, Dan,-šyptelėjau ir atsisėdau ant Louis lovos.
-Šnekėjai su daktaru?-Dan paklausė.
-Jį paleis turbūt rytoj, o dėl judėjimo...Yra šansų kad susitvarkys,-paaiškinau.
-O jei jis nebejudės?-Dan akyse matėsi liūdesys,-Tu jį paliksi?-jo klausimas mane tikrai suglumino.
-Ką? Ne, net nebuvau apie tai pagalvojus. Aš jį mylėsiu bet kokį,-paglosčiau Louis ranką ir jo akyse mačiau džiaugsmą.
-Tai..Am...Ką jūs minėjot dėl vestuvių?-mama pasikasė pakaušį.
-Jos vyks birželį. Taip Louis?-pasitikslinau ir jis linktelėjo.
-Kaip greitai,-atsiduso mama.
-Negreitai, dar visas pusmetis,-papurčiau galvą.
-Aš ne dėl to. Mano dukrelė išteka..,Dar neseniai atrodo su pampersais lakstei...-ji atsiduso.
-Nu mama!-pavarčiau akis.

Kitą dieną Louis išrašė iš ligoninės. Stūmiau jį vežimėlyje iki namų.
-Kaip durna, kai negali judėt,-jis suburbėjo.
-Jo..-aš nutęsiau ir pavėliau jo plaukus.
-Nebijok, vos tik sugebėsiu pajudėt, už viską atsigriebsiu,-jis išsišiepė ir aš nuraudau supratusi jo ketinimus.
Namuose mus pasitiko tėvai. Dabar su jais viskas kitaip. Nežinau ar juos paveikė Louis nelaimė, ar šiaip kas. Bet džiaugiuosi, kad bent jau su tėvais nebereiks rietis.
Kai su didelėm pastangom atsidūrėme viršuje, paguldžiau Louis į lovą.
-Koks jausmas? Na žinai, būti komoje?-atsargiai paklausiau jo.
-Viską girdėjau ir jaučiau, bet kad ir kaip besistengčiau negaliu pajudėt. Kai tu pasakei kad išeini ir kad aš melavau...Aš..Nežinau kas tada įvyko, bet lūpos pačios prasivėrė,-jis šypsojosi ir aš jį apkabinau.
-Aš niekada tavęs nepaliksiu,-patikino jis. Po trumpo bučkio užmerkiau akis. Kažkas prilietė mano ranką, bet buvau per daug pavargusi pažiūrėti kas. Neatmetu beveik neįmanomos galimybės, kad ten buvo Louis pirštas.

Ah kokia nesąmonė...Minčių mažėja, dalys durnėja...Turbūt jau greitai baigsis antras sezonas...
Dėl trečio dar nieko nežinau bet pagalvosiu;)

Ir žiauriai ačiū už palaikymą ir komentarus! :***