Can You Just Fuck Off? (Baigta) LT

2.12

Tada išgirdau greitosios pagalbos sirenas ir netrukus buvau atplėšta nuo Louis kūno. Į vidų manęs neįleido, todėl pasiskolinau kažkieno mašiną.
-Tu negali taip vairuot,-prie manęs priėjo Peter.
-Aš negaliu jo palikt!-man prasidėjo isterija.
-Aš tave nuvešiu. Nusiramink,-deja jo raminimai nė kiek nepadėjo.
-Spausk!-raginau jį kol jis ir taip per dideliu greičiu lėkė link ligoninės.
Kai sustojo, visu greičiu pasileidau link registratūros.
-Louis Tomlinson? Kur jis?-greit sumaliau.
-Kas jūs būsit?-paklausė.
-Jo žmona,-tariau ir ji kažką suvedė kompiuteryje.
-136,-pasakė ir aš nubėgau kolidoriumi.
Norėjau atidaryti duris, bet man sutrukdė seselė.
-Jums negalima į vidų,-ji sudraudė.
-Kaip jis?-vienintelis rūpimas klausimas.
-Žino tik daktaras, bet vaikino būklė tikrai bloga,-kiekvienas žodis skausmingai smigo į širdį.
Laukiau prie durų gal visišką amžinybę. Galiausiai išėjo daktaras.
-Jūs vaikino žmona?-jis paklausė.
-Taip. Kaip jis?-greit paklausiau.
-Na, jo būklė tikrai kritinė. Kulka laimei širdies nekliudė, bet prakirto svarbią arteriją. Jis dabar gilioje komoje ir abejoju ar kada pabus,-mano akyse susikaupė ašaros.
-Kaip suprast nepabus?!-aš užrėkiau.
-Apgailestauju, bet jam pabusti yra daugiausiai 10%,-jis tarė.
Aš nebevaldžiau kūkčiojimo.
-Ar galiu jį aplankyti?-suvokiau kad tai gali būt paskutinė proga.
-Žinoma,-jis nuėjo ir aš įėjau į vidų. Nuo vaizdo ašaros dar stipriau ėmė bėgti. Louis visas baltutėlis, sujungtas daugybe vamzdelių. Nejuda, ir jei ne aparatas rodantis labai silpnus širdies dūžius, pagalvočiau kad jis miręs. Miręs. Jis negali mirt! Sukūkčiojau ir paėmiau jo delną.
-Lou, žinau kad turbūt negirdi manęs, bet žinok aš tave myliu labai labai. Prašau, nepalik manęs. Atsimeni kai sakei kad niekada nepaliksi?-glosčiau jo delną.
-Žinok aš tikrai nenorėjau tavęs velti į visą tą reikalą, tai aš kalta,-sukūkčiojau.
-Prašau, pasilik su manimi,-pabučiavau jo kaktą.
Netrukus įėjo daktaras ir aš turėjau išeiti. Kolidoriui jau sėdėjo mūsų šaika ir tėvai. Aš atsirėmiau į sieną ir nuslydau ja.
-Kaip jis?-Dan paklausė.
-Jam koma,-sukūkčiojau.
-Delilah,-mane apkabino Skar ir jos bliuskutė jau buvo permirkusi nuo mano ašarų.
-Viskas bus gerai,-ji ramino mane. Aš giliai įkvėpiau, nusišluosčiau ašaras ir linktelėjau. Turiu likti stipri. Dėl Louis.
Visą naktį pramiegojau kolidoriuje, nes niekam nepavyko manęs ištemt iš ten
Vos tik daktaras leido, įpuoliau į palatą.
-Labas Louis,-silpnai šyptelėjau,-Kaip man sunku matyti tave tokį,-vos tramdžiau ašaras.
-Ar prisimeni patį pirmą kartą kai susipažinom? Kai mokytoja atėmė iš manęs telefoną ir kaip liepiau tau atsiknisti?-sukikenau tai prisiminus.
-Jei tada būtų kas nors pasakęs, kad aš tave taip įsimylėsiu, būčiau palaikius jį kvailiu...
-Bet dabar aš nežinau kaip gyvensiu jei tavęs nebebus,-ašara nusirito skruostu.
-Aš sugrįšiu rytoj,-tariau kai mane išvijo daktaras.
Taip ir praėjo visa savaitė. Buvau kelis kartus grįžus namo pavalgyt, bet šiaip visą laiką praleidau kolidoriuje.
Kiekvieną dieną jį lankydavau ir pasakodavau jam akimirkas praleistas kartu. Nežinau ar jis girdi, tačiau man būna ramiau.

#Louis pov.#
Viskas ką mačiau buvo tamsa. Nežinau nei kur aš nei kas atsitiko. Tiesiog juoda skylė. Nieko nejaučiu, šūdinesnio jausmo ir būt negali...
Kiekvieną dieną sapnuoju angelą. Nežinau kas ji bet manau kad ji buvo man svarbi.
Kiekvieną dieną laukiu, kol ateis mano angelas. Aš negaliu jos matyti, bet girdžiu jos balsą. Nors nesuprantu ką ji sako, bet jos balsas gražesnis už viską.
Štai ir šiandien išgirdau balsą, už kurį galėčiau paaukoti viską. Ji kažką kalbėjo, ko negalėjau suprasti. Tada pajutau kažką drėgno ant kaktos. Ir tada suvokiau - ji mane pabučiavo!

^Po mėnesio^
Kiekvieną dieną girdžiu ją ir dabar atgaivinau prisimimimus. Deli mane lanko. Ji manęs nepamiršo. Ji kiekvieną dieną kartoja kad mane myli, ir prašo kad aš jos nepalikčiau. Ak, kad tik galėčiau bent atmerkt akis, bet kūnas neklauso. Pasakyčiau jai, kad aš niekada jos nepalikčiau. Niekada.