Can You Just Fuck Off? (Baigta) LT

2.11

-Labas!-prie manęs pribėgo Keill cypdama.
-Sveikutė,-daviau jai didelį hugą.
-Kokie vėjai į Prancūziją atnešė?-ji paklausė.
-Atostogaujam,-atsakiau.
Visi trys nuėjom į kavinę ir užsisakėm kavos.
-Tai kaip tau sekasi? Vaikiną gal susiradai?-paklausiau jos.
-Gerai sekasi, o vaikino ne,-ji nusijuokė.
-Nagi, nebūsi amžinai vienuolė,-pavarčiau akis.
-Pažiūrėsim. O kaip jums sekasi?-ji paklausė. Aš jai tiesiog parodžiau sužadėtuvių žiedą sau ant piršto.
Ji pradėjo cypti.
-Sveikinu brangute,-ji stipriai suspaudė glėbyje.
-O tu,-ji kreipėsi į Louis,-tik pabandai ją įskaudint ir nurausiu kiaušus,-įspėjo.
Louis apkabino mane ir pritraukė bučiniui.
-Dieve, kaip jūs mielai atrodot,-Keill suplojo rankomis ir paėmusi savo telefoną nufotografavo.

Po savaitės nutarėme grįžti atgal į Londoną.
-Rimtai?!-cypė Skar, Ash ir Lucy čiupinėdamos mano žiedą.
-Pagaliau!-Luke pakėlė mane į orą.
-Pažanga brolau,-Louis sveikino vaikinai.
-Kada vestuvės?-klausinėjo Skar.
-Planuojame birželį,-nusišypsojau.
-Būsiu vyriausioji pamergė,-iškart pasakė Skar.
-Už sužadėtinius!- surėkė Luke ir užsivertė kažkokį stikliuką.
-Vaisingų metų vaisingų!-rėkė jau apgirtęs Harry.
-Durniau, ne gimtadienį švenčiam,-paaiškino Zayn.
-Tada gerų orgazmų,-tarė Harry ir sudribo ant grindų. Nu kaip jis sugeba taip greit pasigert...
Po didelio ir triukšmingo vakarėlio mes grįžome į Louis namus. Liko sunkiausia dalis.
Virtuvėje sėdėjo mama su Dan.
-Mes turim jums kai ką pasakyt,-Louis prabilo ir aš stipriau suspaudžiau Louis ranką.
-Mes tuokiamės,-Louis pratęsė ir tėvai vos nepaspringo.
-Jūs juokaujat?!-Jie surėkė vienu metu.
-Žinom kad jūs nesutiksit, bet mums nerūpi,-jis toliau kalbėjo.
-Mes neduosim sutikimo,-mama purtė galvą.
-Mums jo nebeprireiks. Iki vestuvių mums jau bus aštuoniolika,-aš įsiterpiau.
-Jūs taip negalit,-Dan irgi purtė galvą
-Mes palaikėm jus per vestuves, todėl norėčiau to paties,-pasakiau.
-Negaliu,-mama nervinosi,-Tik ne su juo.
-Tai gal geriau būtų buvę su Paul?-išsišiepiau ir jos nuotaika iš 0% perėjo į -100%.
-Neminėk jo,-ji sušnypštė.
-Kodėl? Jis buvo fainas vaikinas. Man jis patiko,-patrūkčiojau pečiais.
-Tu žinai koks jis? Jis tik į lovą tave norėjo įsiverst,-mama akivaizdžiai buvo susierzinusi.
-Tai kas geriau, Paul ar Louis?-uždaviauaji klausimą bet atsakymo nesulaukiau.
Užlipom su Louis į viršų ir iškart pamačiau susierzinimą Louis veide.
-Kas per Paul?-jis vos ne rėkė.
-Jis kažkada buvo mano tipinis vaikinas,-paaiškinau.
-Kodėl tavo mama jo taip nekentė?-jis toliau klausinėjo.
-Jis buvo pankas blogiukas, baisiai nemandagus ir karštakošis,-nusijuokiau prisiminusi jį.
-Tai kodėl su juo draugavai?-jis atrodė sutrikęs.
-Mes su mama blogai sutarėm, tai taip aš ją erzinau,-nusijuokiau.
-Kaip jis atrodė?-jis ir toliau tardė mane.
-Kaip ir sakiau pankas, su daug auskarų ir tatuiruočių,-atsidusau.
-Bet aš irgi turiu daug tatuiruočių,-Louis papūtė lūpas.
-Ir aš jas labai myliu,-vedžiojau ranką po jo tatuiruotes bandydama suvokti jų reikšmę.
Man akį patraukė viena nauja nematyta tatuiruotė ant krūtinės šalia širdies.
Tai buvo atrakinta spyna.
-Ką ji reiškia?-paklausiau jo.
-Kad mano širdis yra pasisavinta,-jis pridėjo ranką sau prie širdies.
-Bet aš neturiu rakto,-papūčiau lūpas.
Jis išsitraukė dar vieną dėžutę iš kišenės. Joje buvo grandinėlė au rakteliu.
-Ji nuostabi,-sušnabždėjau.
-Tik tu turi raktą į mano širdį,-jis suglaudė mūsų lūpas.
Louis išėjo į tualetą, o aš gulėjau lovoje. Staiga suskambo mano naujas telefonas.
-Sveikutė,-kūnas nutirpo išgirdus Greg balsą.
-Iš kur gavai šį numerį?-paklausiau.
-Aš viską galiu,-jis nusijuokė,-Tai norit pabėgt ane?-jo balsas tapo piktas. Tylėjau.
-Pasakyk Louis kad tegul skaičiuoja dienas, tiksliau minutes,-jis nusijuokė ir padėjo ragelį. Iš mano akių pasipylė ašaros.
Louis grįžo ir sutriko pamatęs mane tokioje būsenoje.
-Delilah, kas nutiko?-jis iškart puolė prie manęs.
-Nieko...Kolkas,-paskutinį žodį ištariau labai tyliai.
Man reikia kažką daryt. Reikia suvienyt gaujas, kad apsaugočiau savo sužadėtinį. Sužadėtinis. Gražiai skamba.
-Aš turiu kai kam paskambint,-pasiėmiau telefoną ir surinkau numerį.
-Peter klauso,-jis tarė šaltai.
-Čia DEFRE,-tariau.
-Rimtai? Seniai matyta,-jo balsas tapo linksmas.
-Kaip sekasi tvarkytis?-paklausiau. Juk jam patikėjau visą savo Niujorko gaują.
-Gerai, o kada grįši?-jis paklausė.
-Nemanau kad grįšiu,-tariau,-Gauja tavo.
-Juokauni?-surėkė.
-Ne, aš liksiu Londone,-šyptelėjau.
-O kodėl skambinai?-jis grąžino mane prie temos.
-Reik visų,-tariau ir jam to užteko. Neveltui jis buvo mano dešinioji ranka.
-Rytoj būsim,-jis tarė ir padėjo ragelį.
-Kam skambinai?-iškart klausinėjo Louis.
-Senam pažįstamui,-trūktelėjau pečiais.
-Kodėl?-jis įtariai mane nužvelgė.
-Nu nereik tų pavydo scenų. Manau kad žiedas įrodo, kad aš tavo,-pavarčiau akis ir jis atsipalaidavo.

Kitą dieną išsitempiau Louis prie sandėlių. Mus pasitiko Cameron. Susimėtėm žvilgsniais ir jis paskambino kitiems. Netrukus prie sandėlių stovėjo mano gauja.
-Sveikučiai!-puoliau į glėbį Peter.
Jis šyptelėjo ir linktelėjo.
-Kodėl jie čia?-Louis pasivedė mane į šoną.
-Taip reikia,-stengiausi išvengti pokalbio.
-Ko tu man nesakai?-jis susiraukė.
-Tau to nereikia žinot,-iškart pasakiau.
-Aš turiu teisę žinot,-Louis raukėsi.
-Užteks tiek, kad čia siekiant apsaugot tave,-tariau.
-Manęs nereikia saugot!-jis supyko.
-Greg siautėja. Jis trokšta tavo mirties,-pasakiau.
-Iš kur tu žinai?-jis prisimerkė. Tylėjau. Nežinojau kaip pameluot,-Ne jaugi tu...Tu....Tu juokauni?!-jis stebėjo mano išraišką. Aš tiesiog stovėjau be išraiškos.
-Tu buvai ta išdavikė,-jis griebėsi už galvos,-Aš mylėjau tave, tikėjau, o tu tik stengeisi mane užmušti,-jo akyse pamačiau ašaras.
-Aš nežinojau. O tada jau buvo per vėlu. Aš stengiausi tave apsaugot,-apkabinau jį bet jis atsitraukė.
-Tu susimokei su Greg,-jis buvo įskaudintas.
-Aš tave dangsčiau,-silpnai šyptelėjau.
-Aš nežinau kaip galiu tavim tikėt,-jis papurtė galvą.
-Myliu tave,-mano skruostu nubėgo ašara išdavikė.
Jis pakratė galvą į šonus.
Netrukus pasigirdo šūviai ir riksmai. Greg čia.
-Bėgam,-pagriebiau Louis už rankos ir ėmėm bėgti toliau nuo šūvių. Bet prieš mus išlindo Greg. Išsitraukiau pistoletą ir nutaikiau į jį. Jis tuo metu buvo nusitaikęs į Louis.
-Ir ką gi čia turim? DEFRE ištižo. Gina kažkokį bernužėlį. Gėda,-nusijuokė Greg.
-Užsičiaupk,-sušnypščiau.
-O ar jis žino kad tu visą laiką dirbai man?-jis toliau juokėsi.
-Kaip matai nebedirbu,-sausai atrėžiau.
-O gaila. Kai Louis nebebus, ateis tvo eilė,-jis išsišiepė.
-Kažin kurio pirmiau nebebus,-sušnypščiau ir stipriau suspaudžiau gaiduką.
-Nebūk tokia optimistė Delilah,-jis ištarė mano vardą pagiežingai.
Staiga pasigirdo artėjantys šūviai ir Greg gauja su maniške jau buvo prie pat mūsų. Greg dėmesys nusikreipė ir aš nuspaudžiau gaiduką. Tačiau per vėlai. Louis jau griuvo man po kojomis.
-Louis!Ne!-priklaupiau prie jo ir dabar atrodo man niekas neberūpėjo. Galėjo mane nušauti vietoj, man nerūpėjo. Man rūpėjo tik jis - mano gyvenimo meilė, kuri geso mano akyse.
-Louis,-tyliai sušnabždėjau ir ašaros aptemdė mano akis.
-Myliu tave Di, ir visada mylėsiu,-tarė Louis prieš užmerkdamas akis.

THE END

Just kiding:D Aš ne tokia žiauri dar...:) Jūs mane užmuštumėt:D
:D:D:D