✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

6 skyrius

Netikėtas apsilankymas

Kitos dienos rytą Amelija kartu su savo klastuolių grupele, kurią sudarė Pensė, Bleizas, Drakas, Astorija ir Teodoras, žingsniavo Hogvartso koridoriumi, jog pasiektų Magijos istorijos klasę. Šiandien šią pamoką klastuoliai turi kartu su visais kitų koledžų šešiakursiais. Šešetas užėmė savąsias vietas ir tuo pačiu metu jų ausis pasiekė varpo dūžiai, kurie pranešė apie pirmosios pamokos pradžią. 

Profesorius Binsas, kuris buvo vienas iš mokyklos vaiduoklių, paprašė mokinių sudėti savuosius rašinius ant jo stalo, o tada pradėjo pamoką. Jis skrajojo po klasę, pasakodamas šiandieninę temą. Kaip jau įprasta, didžioji dalis mokinių naudojosi proga gauti papildomo miego, todėl snaudė, o likusieji, tarp jų ir Amelija, Drakas bei Hermiona, užsirašinėjo svarbias detales. Ne veltui visi trys buvo geriausiai besimokantys mokiniai Hogvartse. 

- Drakai, ar tau viskas gerai? Atrodai lyg nemiegojęs kelias naktis, - raudongalvė pažvelgė į šalia sėdintį baltaplaukį, kurio veide atsispindėjo ryškus nuovargis, nors mokslo metai dar tik prasidėjo. Vaikinas atsiduso ir linktelėjo. 

- Man viskas gerai. Malonu žinoti, kad tau rūpiu, Poter, - klastuolio veide atsirado maža, pašaipi šypsenėlė, kas privertė Ameliją žaismingai pavartyti akis. Profesorius Binsas nukrypo nuo pamokos temos, pradėdamas pasakoti apie milžinų karą, apie kurį jau spėjo papasakoti daugybę kartų per visus šešis raudonplaukės mokymosi metus Hogvartse. Net tie, kurie įdėmiai klausėsi pamokos medžiagos, dabar užsiėmė visiškai kita veikla. 

- Grįžtam prie pavardžių, kaip ir pirmaisiais bei antraisiais metais, Smirdžiau? - Amelijos antakis klausiamai šoktelėjo į viršų. Mokinių ausis pasiekė varpo dūžiai, pranešantys apie pamokos pabaigą ir visi suskubo nešdintis iš Magijos istorijos kabineto, nenorėdami daugiau klausytis apie milžinų karą. 

Grupelė klastuolių, linksmai besišnekučiuodami, žingsniavo link kito kabineto, kai viename iš pagrindinių koridorių jie sustojo. Amelijos akys stebėjo profesorių Dumbldorą ir profesorę Makgonagal bei prie jų stovinčius du pažįstamus vyrus, kuriuos raudonplaukė bei jos brolis dažnai pavadindavo savaisiais dėdžiais. Haris, būdamas su savo draugais kitame koridoriaus gale, taip pat juos pastebėjo. Raudongalvės veide įsižiebė plati šypsena. 

- Laikyk mano kuprinę, Pense, - Amelija įbruko tamsiaplaukei į rankas kuprinę, o pati pasileido bėgti per koridorių, kuris buvo keistai tuščias, nes jis visada būdavo pilnas mokinių. - Remai! - sušuko raudonplaukė su vis dar plačia šypsena. Lupinas atsisuko į pusę, iš kurios girdėjo savąjį veidą ir išskėtė rankas į šonus, pasitikdamas atbėgančią krikšto dukrą. Amelija šoko į glėbį vyrui ir stipriai jį apkabino. Ji nematė jų tik kelias savaites, tačiau puikiai žinojo, jog taip jaustųsi, jeigu turėtų galimybę sugrįžti į namus ir po ilgo laiko pamatyti savuosius tėvus. Nors ji apie Remą ir Sirijų žinojo dar tik kelis metus, tačiau šie atstojo tokią šeimą, kurios niekada neatstojo Dursliai ar net Vizliai. Haris liepė palaukti draugams ten, kur visi trys stovėjo, o pats nuėjo prie sesers, profesorių ir vyrų, kurie buvo jo tėvų geriausi draugai. Tamsiaplaukis vyriškai apsikabino su Sirijumi, o tada ir su Remu, kai Amelija paleido jį iš savojo glėbio ir apglėbė Pėdelę. 

- Ką jūs čia veikiat ? - Haris paklausė, kai pasisveikinimų ceremonija buvo baigta. Jis buvo laimingas beveik dėl visko, kas pasikeitė po trečiųjų mokslo metų, tik ne dėl Tamsos Valdovo pasirodymo. Jo šeimą, kurią sudarė Amelija ir Vizliai, papildė dar du asmenys. Pasibaigus ketvirtiesiems mokslo metams, kai sugrįžo Tas, Kurio Nevalia Minėti, Sirijus buvo išteisintas ir pripažintas nekaltu dėl vyresniųjų Poterių mirties, todėl dabar galėjo vaikščioti laisvai ir nebesislėpti. Haris ir Amelija niekada nesuprato, kodėl Magijos ministerija nesiėmė jokių papildomų priemonių, jog išsiaiškintų, kas iš tiesų išdavė jų tėvus. Ministerija tiesiog patikėjo, jog Piteris Trumpulis, dar vienas geriausias tėvų draugas, kuris, pasirodo, buvo išdavikas, buvo nužudytas ir dėl to kaltas Sirijus. Nekaltas burtininkas turėjo praleisti dvylika metų Azkabane. 

- Turėjome aptarti kelis reikalus su Minevra ir Albu dėl Fenikso brolijos, - Remas nuoširdžiai nusišypsojo paaugliams.  - Nagi, jūsų laukia draugai ir jums laikas į pamoką, - ketvertas dar kartą apsikabino, tik šį kartą atsisveikindami. Amelija ir Haris pasuko link savųjų draugų, kurie visą laiką prastovėjo vietoje, laukdami jų. 

- Amelija! - sušuko Sirijus, prisiminęs apie dėžutę kišenėje. Raudonplaukė atsisuko, išvysdama greitai žingsniuojantį dėdę. Jos draugai priėjo arčiau jos ir Pensė ištiesė merginai kuprinę, kurią Amelija persimetė per vieną petį. - Radau tai vienoje iš Lilės dėžių, - Sirijus su vis dar esančiu skausmu ištarė žodžius. Praėjo daugybė metų nuo vyresniųjų Poterių mirties, tačiau skausmas ir netekties jausmas vis dar tvyrojo Remo ir Sirijaus širdyje. Ilgaplaukis vyras ištiesė dėžutę klastuolei. - Tai priklausė jai ir ji visada kartodavo, jog tai priklausys tau, kai paaugsi, - Amelija atvėrė pailgą dėžutę, išvysdama jame auksinę grandinėlę su elnės pakabučiu. Raudonplaukė verkdavo retai, tačiau ji pajuto besikaupiančias ašaras akyse, pamačius papuošalą. - Visiškai buvau pamiršęs apie šią grandinėlę, kol jos neatradau. Išpildydamas jo norą, ją perduodu tau. Nepamiršk, kad ji ir Džeimsas visada šalia. 

- Ačiū, - Amelija apkabino Sirijų, rankoje spausdama dėžutę. Atsitraukusi, šyptelėjo Pėdelei ir pasivaliusi paakius, kartu su savaisiais draugais nužingsniavo link Transfigūracijos kabineto. Jiems užėmus savąsias vietas klasėje ir varpo dūžiams pranešus apie pamokos pradžią, profesorės Makgonagal dar nebuvo, todėl didžioji dalis mokinių šnekučiavosi, kol keli Varno nago šešiakursiai bandė pasikartoti praeitos temos medžiagą. 

- Ji labai graži. Ką simbolizuoja elnė ? - Pensė paklausė savo geriausios draugės, kuri iš dėžutės išėmė grandinėlę ir ją užsisegė ant savojo kaklo. 

- Mano mamos gynėją, - tarp pirštų pasukiojo gyvūno pakabutį ir liūdnai atsiduso. - Aš pasiilgstu jos, nors man teko garbė ją pažinoti trumpai, - Amelija pažvelgė į tamsiaplaukę. - Iš tiesų džiaugiuosi šalia turėdama Remą ir Sirijų. Nors jie tebuvo mano tėvų geriausi draugai, tačiau šie atstoja tikrąją šeimą, kurios man taip trūksta. Haris turi dar ir Vizlius, bet su jais niekada nesijaučiu taip, kaip jaučiuosi su dėdėmis, nors esu raudonplaukiams dėkinga, kad mane ir Harį gelbėja nuo Durslių. 

Jūsų nuomonės labai laukiamos. Jos kelia motyvaciją, skatina rašyti toliau, o ir žinoti, ką jūs manote, yra labai gera ♥