✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

13 skyrius

Užkerėta mokinė 

Amelija garsiai nusijuokė iš juokelio, kurį pasakė Bleizas, sulaukdama kelių žvilgsnių iš kitų koledžų mokinių, kurie nusisuko taip pat greitai, kaip ir atsisuko. Raudonplaukė grukštelėjo pasukų punšo ir nusišypsojo. Šiandien buvo dar vienas Kiauliasodžio savaitgalis ir šį kartą ji nedvejodama prisijungė prie savųjų draugų. Jie klampojo po sniegą visą kelią iki miestelio, o kelionei įpusėjus, Bleizas ir Teodoras sumanė Pensę ir Ameliją apmėtyti sniego gniūžtėmis, todėl jie dabar visi sėdėjo "Trijuose šluotuose" ir gurkšnojo šiltus gėrimus, bandydami atsikratyti šalčio, bei linksmai leido laiką. 

- Ar ten Drakas? - paklausė Pensė, stebėdama vaikino figūrą, kuri atrodė tokia pažįstama ir kuri įžengė į smuklę, kurioje Hogvartso mokiniai leido savo laiką. Klastuoliai nusekė jos žvilgsnį. 

- Taip, - atsakė Amelija, atpažinusi baltaplaukį, kai šis atsikratė kepurės. Jis pakabino savo paltą ant kabyklos, kuri stovėjo prie paradinių durų, ir nekreipdamas dėmesio į aplinkinius, nužingsniavo link baro. Jaunėlis Smirdžius atidarė medines duris ir įžengė į kitos patalpos vidų. Prieš jam uždarant duris, jo pilkos akys sugavo žalių akių žvilgsnį, kuris priklausė jo geriausiai draugei. Baltaplaukis uždarė duris ir atsiduso, pasiruošdamas tam, ką turi padaryti. Pensė, Bleizas ir Teodoras įsmeigė savo žvilgsnius į Ameliją, kuri lėtai atsisuko į jų pusę, kai Drakas uždarė medines duris, už kurių pradingo. 

- Tu vienintelė iš mūsų žinai daug daugiau apie Draką nei mes, - prakalbo Teo. - Kur jis nuėjo? Ir ką jis slepia nuo mūsų? Mokslo metų pradžioje jis atrodė taip, lyg klimptų į depresiją, o tada atsigavo. Tačiau pastarosiomis dienomis jis elgėsi vėl taip pat, kaip ir rugsėjo mėnesio pradžioje. 

- Nežinau, - Amelija atsiduso. - Kai ateis laikas, patys sužinosite, tačiau tikrai nežinau, ko jam prireikė ten, - ir tai buvo visiška tiesa. Taip, raudonplaukė žinojo, kad jos geriausias draugas priklauso Tamsiajai pusei ir buvo To, Kurio Nevalia Minėti, šalininkas, tačiau ji daugiau nieko nežinojo. Drakas jai nepasakojo, kodėl jam buvo reikalinga Pradanginimo spinta, ir ji daugiau nieko neklausinėjo apie visą šį mirties valgytoju verslą, žinodama, kad atsakymų kol kas tikrai negaus. 

*

Ketvertas klampojo per sniegą atgal į Hogvartsą. Snaigės lėtai leidosi iš dangaus, papildydamos jau iškirtusį sniego sluoksnį. Amelija tolumoje galėjo matyti Harį ir jo geriausius draugus, kurie žingsniavo priešais ją ir jos draugus.

- Kas čia vyksta? - paklausė Pensė, kai grifukų trijulė sustojo vietoje, užstodami praėjimą. Klastuoliai sustojo keliais metrais toliau nuo grupelės. Staiga viena mokinė pakilo į orą, o jos draugė suklykė. 

- Kas per...? - Teodoras stebėjo reginį su išpūstomis akimis. Jie nieko negalėjo padaryti. Mergina skrajojo ore ir atrodė lyg būtų apsėsta demono. Amelija norėjo jai padėti, kai ji atpažino, kad tai - Keitė Varpelis, Grifų Gūžtos mokinė, kuri kartu su Hariu žaidė Kvidičo komandoje. Keitė skaudžiai nusileido ant žemės, o link įvykio vietos judėjo profesorė Makgonagal. Haris pritūpė prie numesto daikto ant sniego, norėdamas jį apžiūrėti iš arčiau. 

- Neliesk jo, Poteri! - įspėjančiai sušuko profesorė ir vaikinas greitai atsitraukė. Amelija greitu žingsniu nužingsniavo prie savo brolio ir jo draugų. Tamsiaplaukis šyptelėjo raudonplaukei, taip su ja pasisveikindamas. Dabar Amelija viską galėjo matyti iš arčiau. Ant žemės gulėjo vėrinys, kuris iš pradžių tikrai buvo gražiai supakuotas. Profesorė Makgonagal, pakėlė vėrinį, savo burtų lazdelės dėka ir panaudojusi supakavimo popierių, paėmė papuošalą į rankas, užtikrindama savo saugumą. Keitė Varpelis buvo nugabenta į ligoninės sparną, o jos draugė, Haris, Ronis, Hermiona ir Amelija paprašyti sekti paskui profesorę. Jaunesnioji Poter nesuprato, kodėl ji taip pat turėjo eiti, bet nebandė prieštarauti. 

*

Profesorius Sneipas, buvęs Nuodų ir Eliksyrų, o dabar Apsigynimo Nuo Juodosios Magijos, mokytojas, burtų lazdelės dėka pakėlė vėrinį, kuris gulėjo ant profesorės Makgonagal stalo. Pakviesti šešiakursiai stovėjo priešais abu mokytojus ir stebėjo procesą. Sneipas, pabaigęs papuošalo apžiūrą, jį lėtai nuleido atgal ant stalo. 

- Prakeiktas. 

Kai Transfigūracijos klasėje liko tik ketvertas, profesorė Makgonagal įdėmiai pažiūrėjo į juos. Keitės draugė, papasakojusi, kaip viskas įvyko, apleido klasę, o Sneipas taip pat kažkur pradingo. Pasirodo, kad Keitė Varpelis nuėjo į merginų tualetą, būdama "Trijuose šluotuose", o sugrįžo su supakuotu paketu rankose, paminėdama, kad jį turi nugabenti profesoriui Dumbldorui. Kai jos abi žingsniavo link mokyklos, Keitė šiek tiek praplėšė pakavimo popierių ir grifiukė palietė vėrinį. 

- Kodėl, kai kas nors nutinka, aš visada matau jus tris? - profesorė Makgonagal pažiūrėjo į Hermioną, Harį ir Ronį, o tada savo žvilgsnį nukreipė į klastuolę, - Panele Poter, ar ką nors pastebėjote, kas dar nebuvo paminėta?, - raudonplaukė papurtė galvą į šonus, atsakydama neigiamai. 

- Patikėkit, profesore, savęs klausiu to paties jau šešis metus, - tarė Ronaldas, stovėdamas tarp dviejų geriausių draugų. 

- Tai buvo Smirdžiaus darbas, - prakalbo Haris. Amelijos galva akimirksniu pasisuko į brolį, kuris žiūrėjo į profesorę Makgonagal. Jis negali žinoti. Jis negali žinoti, kad mano geriausias draugas priklauso Voldemorto pusėje ir jog jo spėjimai pasitvirtino. Tądien niekas jų nesiklausė. Visi buvo pamokose arba leido laisvą periodą kitur, o ne koridoriuje, kuriame Drakas prisipažino Amelijai, kad yra mirties valgytojas. 

- Tai labai rimti kaltinimai, ponaiti Poteri. 

*

Amelija sugrįžo į Klastūnyno bendrąjį kambarį ir jame apsidairė. Ji privalėjo pasikalbėti su Draku. Pensė, Astorija, Bleizas ir Teodoras sėdėjo patogiai įsitaisę ant sofų, priešais židinį. Raudonplaukė nužingsniavo link jų. 

- Gal matėt Draką? - paklausė. Jos veide atsispindėjo susirūpinimas ir nerimas, kuriuos bandė nuslėpti nuo draugų, tačiau jai sunkiai sekėsi. Pensė, Astorija ir Teo papurtė savo galvas į šonus, o Bleizas pažvelgė į susirūpinusią draugę. 

- Jis mūsų kambaryje. 

- Ačiū, - šyptelėjo Amelija ir nužingsniavusi prie laiptų, jai užlipo aukštyn, kur radosi tiek merginų, tiek vaikinų bendrabučiai. Jos draugai sekė ją žvilgsniu, kol ji pradingo už jai reikiamų durų. Bleizas su nedidele šypsena veide pažiūrėjo į bendraklasius klastuolius. 

- Ir ji dar sako, kad nieko jam nejaučia. 

Teodoras ir Bleizas apturėjo pokalbį su Pense ir Astorija, kai Drakas ir Amelija buvo pradingę, kaip ir kiekvieną dieną. Jie vienas kitam papasakojo tai, ką jiems sakė jų du geriausi draugai. Ketvertas priėmė bendrą nuosprendį, kad netikėjo nei vienu žodžiu, kurį pasakė raudonplaukė ir baltaplaukis. Jie paneigė, kad vienas kitam jaučia stipresnius jausmus, tačiau tai taip buvo akivaizdu. Teodoras, Bleizas, Pensė ir Astorija tik ir skaičiavo laiką, kiek užtruks, kol Amelija ir Drakas prisipažins, kad vienas kitam jaučia daug daugiau nei draugiškus jausmus. 

Būtų puiku sulaukti jūsų nuomonių, kurios skatina rašyti toliau, kelia motyvaciją šiam darbui bei leidžia žinto, ką jūs manote ;) ♥