✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

II 1 skyrius

Trys mėnesiai

Drakas Sirdžius atsiduso, įžengęs į savo nedidelio buto, esančio Londono centre, vidų. Kas galėjo pagalvoti, kad klastuolis gyvens paprastame, žiobariškame bute ? Pasibaigus Antrajam burtininkų karui, jis atsisakė gyventi Smirdžių šeimos dvare. Pastatas, kuris kadaise atstojo jam namus, dabar jam teikė per daug slogius prisiminimus. Jis juose tegalėjo matyti skausmą ir tamsą, jausti šaltį ir mirtį. Narciza taip pat persikraustė. Liucijui atsidūrus Azkabane dėl jo sunkių nusikaltimų ir savavališko buvimo mirties valgytojų, Drakas ir Narciza pardavė dvarą. Dabar jie abu buvo laisvi, o Liucijus nebedarė blogos įtakos jų šeimai. 

Drakas krestelėjo ant sofos, esančios svetainėje. Baltaplaukio marškinių rankovės buvo atraitotos, todėl jo žvilgsnis nukrypo į jo kairę ranką. Prieš tris mėnesius ten buvo Tamsos ženklas, mirties valgytojo etiketė. Dabar ženklą dengė kelios žiobariškos tatuiruotės, taip jį paslėpdamos. Vaikino akys nukeliavo iki nuotraukos, padėtos ant kavos staliuko. Juodame rėmelyje buvo judantį burtininkų nuotrauką. Joje plačiai šypsojosi pats Drakas, Amelija, Pensė, Bleizas, Teodoras. Nuotrauka buvo daryta vasara, prieš prasidedant penktiesiems mokslo metams. Jie buvo laimingi, jie negalvojo apie karą ar apie pusių pasirinkimą jame. Amelija buvo gyva. 

Jis turėjo atidžiau ją saugoti, jis turėjo eiti šalia jos, o ne už jos. Jeigu jis būtų tai padaręs, dabar Amelija sėdėtų šalia jo. Jis galėtų glostyti jos švelnius raudonus plaukus ir ją apkabinti. Ji būtų čia, gyva ir sveika. Drakas užsidengė veidą rankomis, pajutęs, kad akyse kaupėsi ašaros. Darbas padėdavo jam negalvoti apie Amelijos netektį, tačiau vos tik pasibaigus jo pamainai, visas skausmas sugrįždavo. Jis nebuvo pasiruošęs jos paleisti ir to net nenorėjo. Kažkur giliai širdyje jis norėjo, kad visa tai būtų tik baisus sapnas. Kartais jis pagalvodavo, kad galbūt Amelija vis dar gyva, tik ji kitame pasaulio gale ir ji neturi galimybės sugrįžti namo. Bet tada jis prisimindavo jos sustojusį kvėpavimą ir nebeplakančią širdį, jos sustingusį ir nebejudantį kūną. 

Drakas nusivalė išriedėjusias ašaras, kai pasigirdo garsus baladojimas į duris. Jis lėtai priėjo prie durų ir net nepažvelgęs į veidrodį, jas plačiai atidarė. Priešais baltaplaukį stovėjo tamsaus gymio vaikino, kurio veidą puošė plati šypsena.  Už jo nugaros stovėjo dar vienas vaikinas ir mergina. Bleizo Zabinio šypsena pradingo, kai jis išvydo savo draugą. Drako marškiniai buvo jau spėję susiglamžyti, o akys paraudonavusios. 

- Sveikas, bičiuli, - Bleizas vyriškai apkabino Draką, o tada įžengė į buto vidų. Teodoras ir Pensė pakartojo Zabinio pasisveikinimą ir taip pat įžengė į vidų. 

- Taip, jūs galite užeiti, - suburbėjo Drakas, uždarydamas duris ir nueidamas į svetainę, kurioje sėdėjo jo geriausi draugai. - Kokiu reikalu? - pasiteiravo. Jo žvilgsnis įsmigo į jo draugus. Baltaplaukio balsas išdavė, kad jis nėra pačios geriausios nuotaikos. 

- Pamanėm, kad galėtume visi kartu kur nors nueiti, todėl eik persirengti, nes šiandien mes einam į miestą, - tarė Pensė. - Judinkis, Drakai, - paragino baltaplaukį. Jis stovėjo savo vietoje ir net nesiruošė iš jos pajudėti. Nejaugi jie pamiršo? 

- Jūs galit eit, aš liksiu namie. 

- Drakai, bičiuli, jokių atsisakymų. Apsilankysime Skersiniame Skersgatvyje ir praleisime vakarą visi kartu, - Teodoras pažiūrėjo į Draką. Jie pamiršo. Amelija buvo jų draugė visus septynis metus ir jie tiesiog pamiršo.  

- Šiandien lygiai trys mėnesiai, - Drako balsas skambėjo tyliai, tačiau jo draugai jį girdėjo. Jis buvo pilnas skausmo. - Šiandien lygiai trys mėnesiai, kai jos nebėra. Taigi, atsiprašau, kad nenoriu išeiti į miestą ir pasilinksminti. Atsiprašau, kad nenoriu susitaikyti su tuo taip greitai, kaip susitaikėt jūs. Atsiprašau, kad gedžiu merginos, kurią myliu! - paskutinį sakinį sušaukė Drakas. Jo viduje maišėsi įvairios emocijos ir jausmai. Jis pyko, niršo ir jam skaudėjo. Labai skaudėjo. Bleizo, Teodoro ir Pensės veidai persimainė. Jie prisiminė kelinta šiandien diena. 

- Mes taip pat jos gedim, Drakai, ir labai jos pasiilgom, bet... Bet mes negalime atsukti laiko atgal ir pakeisti praeities. Turi judėt tolyn, Drakai. Mes jau pajudėjom, laikas ir tau, - švelnus Pensės balsas pasklido po tylų baltaplaukio butą. Jauniausiasis Smirdžius pažiūrėjo į tamsiaplaukę merginą. Jis tik papurtė galvą į šonus. 

- Taip, jūs buvot jos geriausi draugai, bet jūs nebuvot tokie artimi su ja, koks buvau aš. Paslaptis, kurias jūs sužinojote tik po karo, ji žinojo jau senai. Ji visą laiką buvo šalia manęs, - Drako pirštai perbėgo per jo plaukus. - Tiesiog... Tiesiog išeikit, gerai? - sumurmėjo vaikinas ir nužingsniavo į kitą kambarį. Drakas užsidarė savo miegamajame, o jo draugai susižvalgė tarpusavyje. Jie atsiduso ir apleido baltaplaukio butą. 

Jie niekada nesupras to, ką šiuo metu jaučia Drakas. 

Pirmasis antrosios dalies skyrius. Lauksiu jūsų nuomonių, mielieji!♥