✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

29 skyrius

Paslapties atskleidimas

Amelija žingsniavo ilgu koridoriumi link laiptų, kuriais turėjo pasiekti septintą aukštą. Ji jau regėjo senus mokyklos laiptus ir sienas papuoštas judančiais paveikslais, tačiau savo tikslo nepasiekė. Aplink jos riešą apsivyniojo tvirti, vyriški pirštai. Jie švelniai atsuko merginą į pirštų savininką. Žalios spalvos akys susitiko su pilkomis.

- Labas, - Amelijos ausis pasiekė Drako balsas. Jis paleido merginos riešą ir jai maloniai nusišypsojo. Amelijai, Džinei, Neviliui ir Lunai atgaivinus kariauną, visas jų laisvas laikas buvo skirtas jai ir mokslams. Klastuolė atsiskyrė nuo savo draugų, nes visą savo laiką praleisdavo Kambaryje iki pareikalavimo arba besimokydama ir darydama namų darbus. Amelija paprasčiausiai nebeturėjo laiko savo geriausiems draugams. Dabar jai rūpėjo mokinai, kurie buvo pasiryžę kovoti prieš tamsą, apgaubusią Hogvartsą ir visą burtininkų pasaulį. 

- Ko nors reikia? Aš skubu, - šiurkščiai ištarė Amelija. Ji to neplanavo, taip išėjo savaime. Raudonplaukė atsiprašančiai pažiūrėjo į baltaplaukį, stovintį priešais ją. - Atsiprašau. Nenorėjau to pasakyti taip šiurkščiai, bet aš tikrai turiu eiti, - Amelija šyptelėjo vaikinui ir apsisukusi ant savo batų kulno, tęsė savo kelionę link laiptų. 

- Tu pasikeitei, - tyliai ištarė Drakas. Šie du žodžiai nuaidėjo po tuščią ir tyloje paskendusį koridorių. Jie privertė Ameliją sustoti. Ji stovėjo vietoje, vis dar atsukusi savo nugarą Drakui. - Tu atitolai nuo mūsų. Tiksliau, tu atsiskyrei nuo mūsų. Tu visada kažkur dingusi. Kas vyksta, Amelija?

Jaunesnioji Poter atsiduso. Kiekvienas žodis, kurį pasakė Drakas, buvo tikrų tikriausia tiesa. Kelias minutes nei vienas iš jų nepratarė nė žodžio. Baltaplaukis stovėjo, stebėdamas savo geriausios draugės nugarą, o raudonplaukė buvo paskendusi savosiose mintyse. Ji ne vieną kartą norėjo viską papasakoti savo draugams ir net paskatinti juos prisijungti prie kariaunos, tačiau Amelija bijojo likti nesuprasta. Nors ji visa širdimi pasitikėjo savo draugais, šios paslapties jiems patikėti nenorėjo. Bet dabar netoli jos stovėjo Drakas - vaikinas, kuris visada buvo šalia jos. Amelija atsisuko į klastuolį. Ji kelioms sekundėms žvilgtelėjo į jo kairę ranką. Tąkart jis pasitikėjo ja ir atskleidė savo didžiausią paslaptį, kurią raudonplaukę vis dar saugojo. Būtų sąžininga padaryti tą patį. Be to, Drakas niekada nenorėjo būti tamsos pusėje. Atėjo laikas Amelijai atskleisti savo didžiulę paslaptį. 

- Noriu tau kai ką parodyti, - Amelijos žvilgsnis sustojo ties Drako veidu. Ji apsidairė, ar nieko nėra aplinkui ir priėjo arčiau vaikino. - Tai mano ir dar kelių mokinių slaptas projektas. Jeigu tai tau parodysiu, turėsiu panaudoti prieš tave burtą, kuris padės tau išlaikyti projektą paslaptyje. Jeigu nenorėsi prisiimti tokios atsakomybės, turėsiu panaudoti užmaršties kerus. 

****

Pora jaunuolių praėjo tris kartus pro tą pačią vietą ir atsivėrus durims, jie įžengė į Kambarį iki pareikalavimo. Jame buvo įpusėjęs kariaunos susitikimas. Džinė, Nevilis ir Luna padėjo mokiniams su šiandieniniais kerais. Kariaunos įkūrėjai buvo sudarę pamokų planą, pagal kurį dirbo su kitais mokiniais užsiėmimo metu. Amelija pažiūrėjo į Draką, kuris su susižavėjimu stebėjo viską, kas vyko priešais jo akis. 

- Tu žiūri į atgaivintą, patobulintą Dumbldoro kariauną. Visi čia esantys nori išsivaduoti iš tamsos, nori šviesesnės ir geresnės ateities. 

- Nuostabu, - tarė Drakas, dairydamasis po Kambarį iki pareikalavimo, kuriame vyko pats užsiėmimo įkarštis. - Aš noriu prisijungti, - jo veidas surimtėjo ir jis pažiūrėjo į Ameliją. 

- Ar esi tuo tikras? - paklausė raudonplaukė. Baltaplaukis linktelėjo. Jis jautėsi užtikrintas savo sprendimu. Amelija pradėjo žingsniuoti link pakilos ir Drakui neliko nieko kito, tik sekti merginai iš paskos. Džinė, išvydusi Ameliją ir Draką, jiems maloniai nusišypsojo. Klastuolė užlipo ant pakilos, o jos bendraklasis atsistojo šalia. Amelija išsitraukė savo burtų lazdelę panaudojusi burtažodį, kurio dėka jos balsas skambėdavo lyg per mikrofoną, ji sustabdė kambaryje vykstančią veiklą. Visų mokinių akys susmigo į jaunuolius, stovinčius ant pakilos. 

- Noriu paprašyti tylos ir nebūti pertraukta. Šalia manęs stovi Drakas Smirdžius. Jis naujasis mūsų komandos narys. Žinau, kad daugelis iš jūsų juo nepasitiki ir kad turite savo nuomonę apie jį, tačiau jis čia tokiu pat tikslu kaip ir jūs, - Amelija patraukė savo burtų lazdelę ir pasuko savo galvą į Drako pusę. - Jeigu nori ką nors pasakyti, sakyk. Viskas, ką čia esantys išgirsta ar pamato, yra apsaugota burtu ir jie negali pasakyti kitiems, kurie nėra šios kariaunos dalis.  

- Tikrai esate girdėję gandus, kad priklausau To, Kurio Nevalia Minti, šalininkams, - pradėjo kalbėti Drakas. Jis nenaudojo jokio burtažodžio. Patalpoje karaliavo mirtina tyla. Jis trumpam žvilgtelėjo į Ameliją. Ji padrąsinančiai šyptelėjo. Mergina suprato, kodėl jis pradėjo apie tai kalbėti. Kitiems bus lengviau suprasti, kodėl jis čia. Taip pat, jie niekam negalėjo papasakoti. - Tai yra tiesa, tačiau mano Tamsos ženklas yra priimtas per prievartą. Niekada to nenorėjau. Pasakoju tai, nes noriu, jog suprastumėte, kad nesu jūsų priešas. Esu toje pačioje pusėje kaip ir jūs. Taip, esu priverstas būti ištikimas tamsiajai pusei, tačiau tai nereiškia, kad negaliu paslapčia priklausyti pusei, kuriai iš tiesų noriu priklausyti, su kuria noriu eiti išvien. 

Pagaliau pabaigiau šį skyrių. ;) Ką manote apie Amelijos ir Drako sprendimus? Lauksiu jūsų nuomonių! ♥ Atsiprašau, jeigu pasitaikys kokių nors klaidų. Jeigu jas pamatysite, informuokite ;)