✍️ POTERIO SESUO | DRACO MALFOY

10 skyrius

Spalio trisdešimt pirmoji diena

Išaušus spalio trisdešimt pirmajai dienai, penktadieniui, Amelija nenorėjo keltis iš lovos ir pradėti įprastos darbo dienos rutinos. Jai ši diena kėlė slogią nuotaiką. Nors ir neturėjo progos gerai pažinti savųjų tėvų, tačiau Amelija juto norą susisukti į kamuoliuką ir visą laiką pragulėti lovoje, kartas nuo karto išliejant ašaras. Taip būdavo per kiekvieną helovyną. Šį kartą tai buvo daug prasčiau ir blogiai nei praėjusius. 

- Amelija, - Pensė švelniai kreipėsi į savo geriausią draugę, atsisėsdama ant jos lovos krašto. Raudonplaukė užsiklojo veidą antklode, pasislėpdama nuo tamsiaplaukės ir viso pasaulio, kuris šiuo metu ją supo. - Žinau, kad tau ši diena nėra lengva, tačiau už dešimties minučių prasideda pusryčiai. Manau, jog norėsi pasistiprinti prieš pamokas, - mergina paglostė gulinčios jaunosios Poter nugarą. 

- Šiandien man laisvadienis, nors ir nenoriu praleisti pamokų, - sumurmėjo Amelija, gulėdama su vis dar uždengta galva. Kambaryje vyravo mirtina tyla, todėl Pensė išgirdo savo draugės žodžius. Tamsiaplaukė klastuolė atsiduso, supratusi, kad ištempti raudonplaukę iš lovos, kai ji tokios būsenos, buvo bevertės pastangos. - Nepavėluok pusryčių, Pense, ir man viskas bus gerai. 

Netrukus jaunoji Parkinson pagriebė nuo savo lovos rankinę ir dar kartą pažiūrėjusi į Ameliją, kuri vis dar buvo pasislėpusi po antklode, uždarė kambario duris, jį apleisdama. Pensė nusileido laiptais žemyn, bendrajame kambaryje susitikdama su draugais. Iš atėjusios klastuolės veido visi suprato, kad raudonplaukė šiandien pamokose nedalyvaus. Grupelė išėjo iš bendrojo kambario ir patraukė link Didžiosios salės, jog galėtų papusryčiauti. 

Haris Poteris, sėdėdamas prie Grifų Gūžtos stalo kartu su savo draugais, akie krašteliu užmatė pasirodžiusią klastuolių grupelę, todėl ją nuskenavo akimis. Tamsiaplaukis ieškojo savo sesers, kuriai ši data nebuvo lengva, kaip ir jam pačiam. Amelijos raudonų plaukų niekur nesimatė. Jis atsiduso, suprasdamas, kad greičiausiai savo sesers šiandien nepamatys. Haris aplankytų ją, tačiau lankytis Klastūnyno požemiuose nesinorėjo. Vyresnysis Poteris galėtų paklausti raudongalvės draugų, bet nemėgo kiekvieno, su kuriais bendravo Amelija, ir nežadėjo su jais kalbėtis. 

*

Amelija šiaip ne taip privertė save išlipti iš lovos, kai jos nedidelis laikrodis ant naktinio staliuko rodė vienuolikta valandą ryto. Apsirengusi paprastus drabužius, su pergamentu, plunksna ir rašalu rankose, nusileido laiptais žemyn į bendrąjį kambarį. Kai eis pietauti, apsivilks mantiją, jog į akis nekristų įprasti drabužiai, bei turės užsukti į pelėdyną, kad galėtų išsiųsti laišką. Patogiai įsitaisiusi prie vieno iš stalo, kurie buvo patalpoje, pradėjo rašyti laišką Sirijui ir Remui. Ji puikiai žinojo, kad ne jai vienai ir Hariui ši diena nėra lengva. Spalio trisdešimt pirmąją Pėdelė  ir Svajoklis prarado savo du geriausius draugus, o žmogus, kurį laikė sau artimu, buvo viso šito kaltininkas. 

Parašiusi laišką apie viską, kas sukosi jos galvoje, ir tai, ką norėjo, pergamentą suvyniojo į ritinėlį ir perrišo tamsiai žaliu kaspinu. Nusinešusi priemones atgal į kambarį, užmetė vieną akį į laikrodį. Su laišku Sirijui ir Remui ji užtruko. Amelija apsivilko mantiją ir grįžusi į bendrąjį kambarį, pagriebė laišką. Pirmiausia raudonplaukė užsuko į pelėdyną ir suradusi savąją pelėda, jai pririšo laišką. Paukštis, puikia žinodamas, kam jis skirtas, išskrido. Amelija sugrįžo į Hogvartso vidų ir pajudėjo link Didžiosios salės. Vos jai užėmus vietą prie Klastūnyno stalo, varpo dūžiai pranešė apie pamokos pabaigą ir pietų pertrauką. Raudonplaukė kelis kartus giliai įkvėpė, norėdama nuraminti artėjantį dar vieną verksmo pliūpsnį, ir ranka pasirėmė galvą. Mergina jautėsi pavargusi, kadangi naktį kamavo įvairūs košmarai, ir išsiblaškiusi bei lyg nesava. 

- Amelija! - džiugiai sušuko Bleizas ir netrukus jis sėdėjo šalia draugės. Ji pažvelgė į jį su akimis, kurios šiandien nespindėjo  iš džiaugsmo ir laimės. Jose matėsi tik liūdesys ir skausmas. Mokiniai pradėjo plūsti į Didžiąją salė ir patalpa, kuri buvo tyli, prisipildė triukšmo. Amelijos akys užmatė tamsius, nelabai tvarkingus plaukus ir ji atsistojo. 

- Aš tuoj grįšiu, - pranešė savo geriausiems draugams ir pradėjo žingsniuoti link Grifų Gūžtos stalo. Hermiona, išvydusi artėjančią raudonplaukę klastuolę, alkūne stuktelėjo Hariui į šoną, kuris buvo susidomėjęs savo lėkštės turiniu, atkreipdama jo dėmesį. Berniukas, kuris liko gyvas, pakėlė savo galvą ir greitai atsistojo. Jis apėjo savo koledžo stalo ir stipriai apkabino seserį. 

- Kaip tu? - rūpestingai paklausė Haris, šiek tiek atsitraukdamas nuo klastuolės ir pažiūrėdamas į jos žalias akis. 

- Yra buvę ir geriau, - Amelija atsiduso ir dar kartą apkabino Harį. Jiems nereikėjo žodžių, jog suprastų, kaip abu jaučiasi. - Turiu grįžti, - po kelių minučių prabilo raudonplaukė. Ji šyptelėjo savo broliui ir atsisveikinusi, nužingsniavo atgal prie Klastūnyno stalo. 

*

Vakare visi Hogvartso mokiniai ir profesoriai susirinko šventinei vakarienei, pažymint, kad šiandien helovynas. Didžioji salė buvo papuošta ore kabančiais išpjaustytais moliūgais, o ant stalo, šalia įvairių patiekalų, buvo dubenys su saldainiais. Tai vaikus nukėlė į šventinę nuotaiką. Amelija ramiai vakarieniavo, viena ausimi klausydama draugų pokalbio. Jie smagiai šnekučiavosi ir juokėsi, kam mergina visiškai neturėjo nuotaikos. Jai helovynas nebuvo jokia šventė, kai šią dieną buvo jos tėvų mirties metinės. Kaip galėjai švęsti, kai ši data priminė apie tai, jog tu neturėjai progos užaugti kartu su tėvais, klausytis mamos patarimų, kartu su tėvais sirgti už Hogvartso kvidičo komandą, kurioje žaidė tavo brolis, nors tu ir priklausei visiškai kitam koledžui? Tądien Voldemortas iš dviejų vaikų atėmė viską, ką tik galėjo. 

Pensė, Astorija ir kiti sugrįžo į Klastūnyno bendrąjį kambarį, tačiau Amelija ir Drakas, bandydami kelyje nesutikti Filčo ar jo katės, ar net Akilandos, žingsniavo tuščiu koridoriumi, kadangi visi mokiniai sugrįžo į bendruosius kambarius dėl artėjančios komendanto valandos. Baltaplaukis pamanė, kad raudonplaukei prasiblaškymas pravers, nes ši visą dieną prasėdėjo kambaryje, išskyrus pietus ir vakarienę. 

Šešiakursiai pasiekė Astronomijos bokštą ir suktais laiptais užlipo į jo viršų. Naktis buvo giedra, todėl puikiai matėsi jaunas mėnulis ir žvaigždėtas dangus. Amelija rankomis atsirėmė į turėklus, įkvėpdama nakties oro. 

- Kartą mano tėvai, Sirijus, Remas ir dar keli grifiukai pasislėpė čia, jog galėtų surengti savo nedidelį helovyno vakarėlį, - prakalbo Amelija, stebėdama nakties apgaubtą Uždraustąjį mišką. -Pasak Sirijaus, tądien niekas nėjo anksti miegoti, nes pasitaikė šeštadienio vakaras, todėl bendrasis kambarys buvo pilnas mokinių. Jie, būdami septintakursiai, norėjo praleisti vakarą su Ugnine, kurią mano tėtis paslapčia atsigabeno čia, ir gera draugų kompanija, - silpnai sukikeno Amelija, prisimindama, ką jai pasakojo tėvų geriausi draugai. Jie buvo pašėlę burtininkai, kurie mėgo pamaištauti ir iškrėsti kvailystes. 

- Jie skamba kaip smagi kompanija, - tarė Drakas, besimėgaudamas vėliu vakaru. 

- Tokie ir buvo. Dabar iš jų visos kompanijos beliko tik Remas ir Sirijus. 

Man šis skyrius patinka, nors jis toks be nuotaikos. Nebūkit visiški anonimai. Paspauskit žvaigždutę ir palikite savo nuomonę, kuri man yra be galo svarbi♥